Filmas: "Klausyk, Marlonai" / "Listen to Me Marlon"

 

Sveiki!

 

Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004), tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių, todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.

 

Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004 metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“ pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais, ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai, režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku balsu. Manau, kad pavyko.

 

Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų, bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms, kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.

 

Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą, švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo, matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę. Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas – tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą, seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Svajotojai" / "The Dreamers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Svajotojai“ (Dreamers) (2003 m.). Italų režisierius Bernardo Bertolucci, kaip teigia kritikai, sukuria patį geriausią savo vaidybinį filmą, kuris mus nukelia į neramius kino industrijai 1968 – ųjų Paryžiaus metus, kur susiduria trys jaunuoliai pamišę dėl filmų. Iš tikrųjų man drama pasirodė labai keista, bet tuo labai susižavėjo. Keisti personažai, keisti charakteriai ir dar keistesni santykiai. Filmas prisodrintas keisto ir naivaus flirto tarp dvynių ir jaunojo amerikiečio Metju, taigi filme įžvelgiau incestą (intymius santykius tarp giminių) ir homoerotinį svingavimą, kurių mišiniai iš esmės labai kaitino kraują, nes buvo įdomu, kuo gi visa ši neįmanoma ir keista istorija pasibaigs.

Filme susiduria nuostabūs aktoriai! Ką jau bekalbėti apie Eva Green. Daug nuogumo, erotikos, beprotiškų šėlionių, kurie paprastai būdingi tik „paplaukusiems“ menininkams. Labai įdomūs naivūs personažų charakteriai – viskas tėra žaidimai, meilė yra viso ko žaidimo trofėjus, todėl neretai susidaro įspūdis, kad veikėjai tiesiog nesuaugę, hiperbolizuotai infantilūs, kurie nenori, nemoka ir nepriima kitos realybės pusės. Brolis myli sesę, sesuo brolį, o tarp jųdviejų atsiduria ir Metjiu, kuris dalinai imasi žaisti paauglišką meilės žaidimą su dvyniais, kol galiausiai įsimylį Izabelę, tačiau gyvenimas yra žaidimas, meilė irgi – teigia filmas, todėl Metjiu tenka pritapti arba atsisakyti šio farso. Filmas prisodrintas ir senojo kino, personažai žaidžia, svinguoja kone kiekviename žingsnyje, atkartodami kino industrijos scenas ir bandydami nuspėti, kuri scena iš kurio filmo – neatspėjus, tenka „nusižeminti“ seksualiai, pvz.: nusimasturbuoti, pasimylėti ir t.t. iš tikrųjų tai iš pradžių lyg ir trikdo – kam viso to reikia, kam šis farsas, kam toks žaidimas, bet staiga suvoki, kad žmogus nėra vien tik visuomeninė klišė, mes santykiams suteikiame tokios rutinos ir kasdieniško polėkio, kad režisierius sumanė, jog visa tai tėra tik žaidimas, gyvenimą ir santykius reikia režisuoti kaip filmus, nes tai tik žaidimas, kuris teikia laimės, žinoma, tai ne tik protestas prieš „normalų“ gyvenimą, bet apskritai prieš 1968 – ųjų metų protestus, kurie žlugdė kino industriją.

Filmas nepaprastai nustebino savo idėjomis, intymiais santykiais ir visu išplanavimu. Be jokios abejonės tai geriausia, ką mačiau per visą šį mėnesį, todėl filmui negailėsiu paties aukščiausių balų. Galima teigti, kad lengva sugluminti žiūrovą vaizduojant panašų siužetą, bet mane sudomino ne tiek gluminančios scenos, kiek naujo požiūrio, naujų charakterių perteikimu į nūdienos pasaulį. Slapta netgi aš užsinorėjau būti vienas iš personažų ir nors trumpam, nors savaitei ar kitai pažaisti gyvenimu ir meile.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela,