Sveiki!
Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų
tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004),
tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių,
todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando
asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen
to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.
Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų
dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando
ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti
memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004
metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“
pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi
po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet
būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais,
ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas
variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai,
režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku
balsu. Manau, kad pavyko.
Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo
aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir
smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo
mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin
nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks
tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos
tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių
įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų,
bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su
moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo
pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško
elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus
elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje
niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms,
kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį
tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.
Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra
pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą,
švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo,
matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas
savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę.
Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje
sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas
– tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra
apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris
santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po
mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo
ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir
išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat
kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti
apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas
ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą,
seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos
nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad
jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 8.1
Maištinga Siela
