Filmas: "Dvasia šarvuose" / "Ghost in the Shell"

Sveiki, 

Veiksmo ir fantastikos filmų mėgėjai lyg ir turėtų suklusti, nes filmas „Dvasia šarvuose“ (angl. Ghost in the Shell) (2017) turėtų lyg ir Jus priblokšti, pritrenkti, tačiau žiūrint į azijiečių animacijos perdirbinį taip ir nebeaišku, kas šiame filme neįtikino. Tiesą sakant „Snieguolės ir medžiojo“ pirmosios dalies režisierius, kuris aną filmą taip preciziškai ir estetiškai buvo sukūręs, turėjo didelius šansus sukurti gerą ir šio filmo versiją, bet nyku pasidarė jau po dešimties minučių filmo...

Tiesą sakant, filmo gale jau pamažu lipo akys ir jeigu ne pačiam užduota šarada: kokius filmus man priminė „Dvasia šarvuose“, tikriausiai ir būčiau visiškai užmigęs. O filmas priminė daugelį panašių tipo filmų, vietomis negalėjau atskirti, ar vietoj universaliosios S. Johannson nevaidina Milla Yovovič „Absoliutaus blogio“ ar „Ultravioleto“? Bet palaukit, tai lyg truputį „Įsikūnijimas“, tačiau primena ir „Dirbtinį intelektą“, tik įmaišyta ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ ir taip iki filmo galo, bandant įvardyti šio filmo savitumą, o savitumo nerasta, nes receptas toks, kad čia viskas po truputį. Siužetinė linija apie žmogaus persodintas smegenis į roboto kūną, manipuliuojant kampanijos užmačiomis, jau pernelyg atrodo matyta paprastuose animaciniuose filmuose. 

Filmas turėjo laikytis „ant“ specialiųjų efektų, bet ir jie man įspūdžio didelio nepadarė. Dabar man pasakykite, kokie turi būti specialieji efektai, kad žiūrovas liktų priblokštas? Iškirpta S. Johansson galva ir „priklijuota“ prie kompiuterio pagalba sukurto kūno absoliučiai nestebino. O talentingoji J. Binoche? Ką ji veikia tokiame projekte? Barsto savo talentą? Tiesą sakant, filmas tarsi loterija su visais atsakymas priešaky, kad nebelieka jokio absoliučiai azarto. Regis, šis filmas atėmė bet kokias emocines pramogas iš žiūrovo...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano ištakos" / "I Origins"

Sveiki, kino mėgėjai,

Visai neseniai teko pamatyti antrąjį ilgametražį režisieriaus Mike Cahill filmą „Mano ištakos“ (angl. I Origins) (2014). Pirmasis jo matytas filmas buvo prieš trejetą metų matytas „Kita žemė“, kuris sukėlė tikrai neblogą įspūdį. Kaip ir ankstesnis filmas, taip ir šis, stulbina savitumu, šaltoka atmosfera, bet šaltoka ne blogąja prasme. Kaip visada geras ir originalus scenarijus, paremtas moksline fantastika.

Manau, visgi daugeliui filmas tikrai patiks. Man jis patiko kaip vienas filmas iš tos serijos, kuri prisiliečia prie žmogaus reinkarnacijos temų, bet šį kartą labiau iš loginės pusės, paremta labiau medicina ir mokslu. Medžiaga išties įdomi, netikėta jos transformacija, proto ir dvasios žaidimai, netikėti keli siužetiniai vingiai, proto ir intuicijos kova žmogaus viduje... Ir žinoma, akys. O kam nepatinka akys, jų rainelėse įkalinta visata, galimas mūsų identifikacijos kodas? Žodžiu, nemažai subtilios mistikos, žiupsnelis nuojautos, bet visas „ėjimas per filmą“ eina per mokslinį pasakojimo liniją.

Filmas pamalonino jau gerai žinomais aktoriais. Michael Pitt – puikus aktorius, kurį laiką paskendęs antraeiliuose ir neįdomiuose vaidmenyse, regis, vėl pabudo iš kūrybinės komos ir gavo įdomų vaidmenį. Jo pagrindinis personažas buvo ganėtinai įdomus, aišku, nebuvo tas, kuris trykštu aktoriniu meistriškumu – žanras ne tas, bet iš esmės tiko ir patiko. O ką jau besakyti apie aktorę Brit Marling, kuri „Kitoje žemėje“ atliko pagrindinį vaidmenį, o šiame buvo viename iš pagrindinių veikėjų. Tai įdomaus sukirpimo aktorė, kuri ištikima savo režisieriams, mėgsta neįprastus, įdomius, nebanalius vaidmenis. Šįkart ji vėl atrodė gerai. Iš esmės man šis filmas gal tik per milimetrą patiko labiau už „Kitą žemę“, bet jie, manding, lygiaverčiai kūriniai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smagūs žaidimai" / "Pakvaišę žaidimai" / "Funny Games"

Sveiki, 

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti vieno savo mylimiausio režisieriaus Michael Haneke filmą „Smagūs žaidimai“ kitur galite rasti kaip „Pakvaišę žaidimai“ (2007). Tai to paties režisieriaus 1997 metais pasirodžiusi juosta tokiu pačiu pavadinimu amerikietiškas perdirbinys. Nors pirmoji juosta sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų palankumo, šioji versija liko neįvertinta, kritikai nuo jos nusigręžė, o žiūrovai pasitiko pakankamai abejingai, lyginant su kitais režisieriaus darbais.

„Smagūs žaidimai“ – tai pasakojimas apie du psichopatus, kurie įsibrovę į namus imasi beprotiškų sadistinių kankinimų su motina, tėvu ir sūnumi. Tokio tipažo filmus esame jau matę, jų yra sukūrę ir ispanai, ir skandinavai, ir amerikiečiai. Vienas toks prastesnių pavyzdžių iš žinomesnių – tai „Trespass“ su Nicole Kidman ir Nicolas Cage. Šis filmas palyginus su 2011 „Trespass“ yra kur kas įdomesnis ir turi didesnę įtampos dozę. Siužetas išvystytas lyg ir gerai, aktorių kolektyvas įdomus, pakankamai žinomas, jau vien ką reiškia Naomi Watts būvimas, smagu matyti talentingą, bet retai tesifilmuojantį Michael Pitt. Na, žinote, filmas pilnas psichologinių ištvermės ir meilės įrodymų žaidimų, kuriuos mėgsta žaisti įvairūs psichopatai, bandydami nagrinėti „normalių“ žmonių psichines galimybes, jausmus, vertybes ir t.t. Silpnų nervų žiūrovai turėtų pagalvoti, ar jie nori geros dozės emocinės iškrovos.

Ir visgi, manau, kad tai pats silpniausias man matytas Hanekės darbas. Filmas labiau priminė teatrą nei filmą, o pasirinkta režisieriaus tema iš vis nustebina, nes daugiausiai tokio tipažo filmus kuria vidutiniai arba visai prasti režisieriai, kurie smurtu ir įtampa bando šokiruoti ir paveikti žiūrovą. Tai vienas iš tokių filmų, kurie labai retai į realybę pretenduoja, tačiau, kitą vertus, tai vienas puikiausių būdų pasižiūrėti, kokie žmonės sėdi psichiatrinėse. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, žiūrėti galima, jis nenuobodus, jame yra įtampos, tačiau apart smurto ir psichologinių jau kažkur prasčiau matytų žaidimėlių, šioje juostoje daugiau nieko ir neaptikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svajotojai" / "The Dreamers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Svajotojai“ (Dreamers) (2003 m.). Italų režisierius Bernardo Bertolucci, kaip teigia kritikai, sukuria patį geriausią savo vaidybinį filmą, kuris mus nukelia į neramius kino industrijai 1968 – ųjų Paryžiaus metus, kur susiduria trys jaunuoliai pamišę dėl filmų. Iš tikrųjų man drama pasirodė labai keista, bet tuo labai susižavėjo. Keisti personažai, keisti charakteriai ir dar keistesni santykiai. Filmas prisodrintas keisto ir naivaus flirto tarp dvynių ir jaunojo amerikiečio Metju, taigi filme įžvelgiau incestą (intymius santykius tarp giminių) ir homoerotinį svingavimą, kurių mišiniai iš esmės labai kaitino kraują, nes buvo įdomu, kuo gi visa ši neįmanoma ir keista istorija pasibaigs.

Filme susiduria nuostabūs aktoriai! Ką jau bekalbėti apie Eva Green. Daug nuogumo, erotikos, beprotiškų šėlionių, kurie paprastai būdingi tik „paplaukusiems“ menininkams. Labai įdomūs naivūs personažų charakteriai – viskas tėra žaidimai, meilė yra viso ko žaidimo trofėjus, todėl neretai susidaro įspūdis, kad veikėjai tiesiog nesuaugę, hiperbolizuotai infantilūs, kurie nenori, nemoka ir nepriima kitos realybės pusės. Brolis myli sesę, sesuo brolį, o tarp jųdviejų atsiduria ir Metjiu, kuris dalinai imasi žaisti paauglišką meilės žaidimą su dvyniais, kol galiausiai įsimylį Izabelę, tačiau gyvenimas yra žaidimas, meilė irgi – teigia filmas, todėl Metjiu tenka pritapti arba atsisakyti šio farso. Filmas prisodrintas ir senojo kino, personažai žaidžia, svinguoja kone kiekviename žingsnyje, atkartodami kino industrijos scenas ir bandydami nuspėti, kuri scena iš kurio filmo – neatspėjus, tenka „nusižeminti“ seksualiai, pvz.: nusimasturbuoti, pasimylėti ir t.t. iš tikrųjų tai iš pradžių lyg ir trikdo – kam viso to reikia, kam šis farsas, kam toks žaidimas, bet staiga suvoki, kad žmogus nėra vien tik visuomeninė klišė, mes santykiams suteikiame tokios rutinos ir kasdieniško polėkio, kad režisierius sumanė, jog visa tai tėra tik žaidimas, gyvenimą ir santykius reikia režisuoti kaip filmus, nes tai tik žaidimas, kuris teikia laimės, žinoma, tai ne tik protestas prieš „normalų“ gyvenimą, bet apskritai prieš 1968 – ųjų metų protestus, kurie žlugdė kino industriją.

Filmas nepaprastai nustebino savo idėjomis, intymiais santykiais ir visu išplanavimu. Be jokios abejonės tai geriausia, ką mačiau per visą šį mėnesį, todėl filmui negailėsiu paties aukščiausių balų. Galima teigti, kad lengva sugluminti žiūrovą vaizduojant panašų siužetą, bet mane sudomino ne tiek gluminančios scenos, kiek naujo požiūrio, naujų charakterių perteikimu į nūdienos pasaulį. Slapta netgi aš užsinorėjau būti vienas iš personažų ir nors trumpam, nors savaitei ar kitai pažaisti gyvenimu ir meile.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela,