Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Kontrolieriai" / "Kontroll"

Sveiki,

Retai kada būna, kad žiūrėčiau filmą antrąkart, tačiau paskutiniuoju metu vis pagaunu save nostalgiškai mąstant apie vieną ar kitą kino juostą, kuri anuomet padarė didžiulį įspūdį. Galima sakyti, kad vengrų filmas „Kontrolė“ (kai kur verčiama kaip „Kontrolieriai“) (vengr. Kontroll) (2003), matytas kiek daugiau nei prieš 12 metų, vis grįždavo į mano vaizduotę kaip itin paveikus filmas, kuris neturi savo siužetiniais vingiais analogiškų filmų, arba man neteko nieko panašaus matyti.

Kaip dažnai būna, kada kino maniako sąmonė ir atsiminimai tampa brangesni nei tas momentas, kada vėl po daugel metų bandai patirti tą, ką anuomet patyrei – nepavyks, žinoma, bet vis tiek bandai susigrąžinti tą įspūdį. Filme pasakojama apie požeminį Budapešto metro pasaulį, kuriame galioja savitos taisyklės, o čia viena pavojingiausių profesijų yra kontrolieriaus, kuris dažnai tampa beviltiškai bejėgis prieš tą prastuomenę, kuri nesilaiko taisyklių... Ilgas ir sunkus kontrolieriaus darbas, tikrinant keleivių bilietus ir gaudant išsišokėlius zuikius, tampa ilgu mazochistinių profesiniu skausmo monologu, nors dar prieš filmą režisierius įspėjo, kad realių Budapešto kontrolierių darbo specifikos netapatintume su filmo medžiaga, kuri gerokai hiperbolizuota ir paveikta fiktyvių impulsiškų scenarijaus autoriaus vaizduotės.

Tai tamsus filmas, kuriame kaip niekada ir neišvystame natūralios dienos šviesos, tai metro pasaulis, kuris praryja žiūrovą su savo mirksinčiomis lempų šviesomis ir kitokiais gyvenimo dėsniais. Šalia nelengvo atsiskyrėlio benamio vyruko, kuris bijo grįžti į šviesos pasaulį, vyksta ne tik sadistiškai makabriškas kontrolieriaus darbas, bet ir metro prasidėję paslaptingi išpuoliai; slaptas užpuolikas nustumia po bėgiais žmones. Netrunka filmas suktis apie šiuos paslaptingus įvykius, kol galiausiai paslaptingasis žudikas priartėja prie pagrindinio veikėjo... Filme esama puikių ir melancholiškų momentų, kurie šiaip jau pakankamai dinamiškoje istorijoje, kurioje vyksta gaujų smurtas ir nelengvas požemio gyvenimas, atrodo kaip lengva poezija – meškiuku persirengusi Bela išveda galiausiai pagrindinį veikėją į šviesą, bet iki tol jam tenka įveikti žmogaus protui sunkiai suvokiamas varžybas, bėgant nelygiais metro tuneliais ir kovojant už savo gyvybę,..

Verta žiūrėti filmą vien dėl tos režisieriui pavykusios išgauti fantastiškai niūrios požemio gyvenimo atmosferos. Prieš dešimtmetį filmą prisimenu kaip itin labai rimtą ir paveikų, po kurio dar ilgai sukosi kai kurie filmo siužetai, šiandien jau matau ir vertinu filmą kiek kitaip. Visų pirma labiau į akis krito komedijos žanro elementai, kaip iš esmės režisierius hiperbolizuodamas ciniškai vertina tam tikrus metro gyvensenos elementus, žmonių bendravimą. O ir toji nekompetentinga kontrolierių gauja labiau primena infantilius paauglius nei įprastinius kontrolierius su suaugusiojo žmogaus sąmone. Žinoma, dėl to filmas tik atrodo šarmingesnis, nes puikiai regime pas psichologą atėjusius kontrolierius ir suvokiame, kodėl jie visi tokie „dundukai“, nes tai atskiras nusivylusiųjų prieglobstis, nes joks sveiko proto žmogus tikriausiai nedirbs Budapešto metro...

Prieš kelerius metus teko būti Budapešte ir keliauti metro traukiniu. Spėkit, ko pirmiausia dairiausi patekęs į tą požemio pasaulį? Taip, žinoma, filme užkonservuotų detalių. Deja, neradau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eipril vargai" / "Pieces of April"

Sveiki, skaitytojai,

Jau seniai galvojau pažiūrėti Peter Hedges filmą „Eipril vargai“ (angl. Pieces of April) (2003), kuris sulaukė puikių kritikų vertinimų. Filmo pavadinimas tiesiogiai siejasi su muzikos grupės „Three Dog Night“ 1972 metais išleistu hitu „Pieces of April“. Na, iš tikrųjų filmas mane sudomino labiausiai dėl aktorės Patricia Clarkson, kuri už antro plano vaidmenį pelnė nemažai apdovanojimų, įskaitant ir „Oskaro“ nominaciją.

Filmo privalumas, sakyčiau, yra jo trumpumas, viso labo valanda ir dešimt minučių suteikia galimybę mėgautis išskirtiniu režisūriniu braižu, kuris gerokai nutolęs nuo Holivudo. Visų pirma pasirinkta socialinė dugno aplinka – sunkiai gyvenanti Eipril laukia vėžiu sergančios mamos ir šeimos, kepa kalakutą, tačiau niekaip jai nepavyksta susidoroti su buities darbais. Visą filmą ji bando susidoroti su kliūtimis, o tuo tarpu kitame „plane“ šeima vyksta automobiliu ir taip pat atskleidžiamos jų bendravimo subtilybės. Iš esmės filmas subtilus ir truputį savo ramiu scenarijumi primena V. Woolf romaną „Ponia Delovėj“ struktūrą. Aktoriai puikiai jaučiasi vaidindami prastomis socialinėmis sąlygomis ir šiaip... filmas tikrai nėra prastas, bet kartu tenka pripažinti, kad labiau išgyvenau dėl kalakuto, nei dėl motinos ir dukters santykių.

Visgi istorija mane asmeniškai menkai jaudino ir veikė. Filmas išskirtinis savo režisūrine maniera, todėl jis šiuo atžvilgiu geras, bet nepasakyčiau, kad komedijos elementai ir šeimos tragedija sukūrė kažką itin unikalaus. Taip, filmas geras, tačiau jis šiek tiek ne mano skonio turinio ir pozicijos atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"

Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela