Filmas: "Kontrolė" / "Kontrolieriai" / "Kontroll"

Sveiki,

Retai kada būna, kad žiūrėčiau filmą antrąkart, tačiau paskutiniuoju metu vis pagaunu save nostalgiškai mąstant apie vieną ar kitą kino juostą, kuri anuomet padarė didžiulį įspūdį. Galima sakyti, kad vengrų filmas „Kontrolė“ (kai kur verčiama kaip „Kontrolieriai“) (vengr. Kontroll) (2003), matytas kiek daugiau nei prieš 12 metų, vis grįždavo į mano vaizduotę kaip itin paveikus filmas, kuris neturi savo siužetiniais vingiais analogiškų filmų, arba man neteko nieko panašaus matyti.

Kaip dažnai būna, kada kino maniako sąmonė ir atsiminimai tampa brangesni nei tas momentas, kada vėl po daugel metų bandai patirti tą, ką anuomet patyrei – nepavyks, žinoma, bet vis tiek bandai susigrąžinti tą įspūdį. Filme pasakojama apie požeminį Budapešto metro pasaulį, kuriame galioja savitos taisyklės, o čia viena pavojingiausių profesijų yra kontrolieriaus, kuris dažnai tampa beviltiškai bejėgis prieš tą prastuomenę, kuri nesilaiko taisyklių... Ilgas ir sunkus kontrolieriaus darbas, tikrinant keleivių bilietus ir gaudant išsišokėlius zuikius, tampa ilgu mazochistinių profesiniu skausmo monologu, nors dar prieš filmą režisierius įspėjo, kad realių Budapešto kontrolierių darbo specifikos netapatintume su filmo medžiaga, kuri gerokai hiperbolizuota ir paveikta fiktyvių impulsiškų scenarijaus autoriaus vaizduotės.

Tai tamsus filmas, kuriame kaip niekada ir neišvystame natūralios dienos šviesos, tai metro pasaulis, kuris praryja žiūrovą su savo mirksinčiomis lempų šviesomis ir kitokiais gyvenimo dėsniais. Šalia nelengvo atsiskyrėlio benamio vyruko, kuris bijo grįžti į šviesos pasaulį, vyksta ne tik sadistiškai makabriškas kontrolieriaus darbas, bet ir metro prasidėję paslaptingi išpuoliai; slaptas užpuolikas nustumia po bėgiais žmones. Netrunka filmas suktis apie šiuos paslaptingus įvykius, kol galiausiai paslaptingasis žudikas priartėja prie pagrindinio veikėjo... Filme esama puikių ir melancholiškų momentų, kurie šiaip jau pakankamai dinamiškoje istorijoje, kurioje vyksta gaujų smurtas ir nelengvas požemio gyvenimas, atrodo kaip lengva poezija – meškiuku persirengusi Bela išveda galiausiai pagrindinį veikėją į šviesą, bet iki tol jam tenka įveikti žmogaus protui sunkiai suvokiamas varžybas, bėgant nelygiais metro tuneliais ir kovojant už savo gyvybę,..

Verta žiūrėti filmą vien dėl tos režisieriui pavykusios išgauti fantastiškai niūrios požemio gyvenimo atmosferos. Prieš dešimtmetį filmą prisimenu kaip itin labai rimtą ir paveikų, po kurio dar ilgai sukosi kai kurie filmo siužetai, šiandien jau matau ir vertinu filmą kiek kitaip. Visų pirma labiau į akis krito komedijos žanro elementai, kaip iš esmės režisierius hiperbolizuodamas ciniškai vertina tam tikrus metro gyvensenos elementus, žmonių bendravimą. O ir toji nekompetentinga kontrolierių gauja labiau primena infantilius paauglius nei įprastinius kontrolierius su suaugusiojo žmogaus sąmone. Žinoma, dėl to filmas tik atrodo šarmingesnis, nes puikiai regime pas psichologą atėjusius kontrolierius ir suvokiame, kodėl jie visi tokie „dundukai“, nes tai atskiras nusivylusiųjų prieglobstis, nes joks sveiko proto žmogus tikriausiai nedirbs Budapešto metro...

Prieš kelerius metus teko būti Budapešte ir keliauti metro traukiniu. Spėkit, ko pirmiausia dairiausi patekęs į tą požemio pasaulį? Taip, žinoma, filme užkonservuotų detalių. Deja, neradau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis" / "The Man Who Was Thursday"

Sveiki,

Kaip ir daugelis, kuris greitai gaudo kino naujienas, „pasigavau“ vengrų režisieriaus Balazs Juszt filmą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ (angl. The Man Who Was Thursday) (2016), kuris pastatytas pagal 1908 metais pasirodžiusį G. K. Chesterton romaną tuo pačiu pavadinimu. Šį mistinį trilerį turime išsivertę ir išleidę lietuvių kalba.

Visgi, turint galvoje, kad knyga išleista 1908, filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis ir šiek tiek apima Antrojo pasaulinio karo laikmetį, todėl galima numanyti, kad adaptuotas siužetas pakankamai neatitinkantis knygos realijų. Filmas pasakoja apie jauną kunigą, kuris įsivelia per vieną prastos reputacijos gundytoją į kriminalinį pasaulį, vėliau iš atminties kylantys vaizdiniai visiškai sujaukia kunigo protą, o trileris perauga į keistų haliucinacijų pritvinkusį ir neaiškų sektantų gyvenimą, apgaubtą narkotikų, smurto, teisingumo troškimo... Žodžiu, filme iš esmės visko labai daug, o pagyros kūriniui visiškai suprantamos, nes galbūt žavi pati filmo idėja – dėl sielos kovojančios dvi pusės, biblijiniai motyvai, tačiau priešingai nei kitus, man ši idėja nė kiek nenustebino, nes visas filmas skleidė chaotišką ir sunkiai supaisomą futuristinį kratinį, kuris turėjo būti kovos už sielą žemėlapiu, tačiau, mano akimis, filmui nepavyko to perteikti.

Chaotiška filmo kompozicija kartkartėmis netgi erzindavo. Savaime aišku nuo pat pirmųjų scenų, kad kūrėjas turi gania stiprią ir intriguojančią idėją, kuri atsiskleis tik filmo pabaigoje, tačiau jau perkopus filmui į antrą pusę per tą chaotiškumo kratinį, banaliai vaikiškus savaitės dienų pavadinimus kaip simbolius, tampa tiesiog perkrautai nebeįdomu ir filmą tiesiog jau pabaigiau žiūrėti sukandęs dantis. Neįtikino manęs šis filmas, gal net kiek priminė kitą juostą su Christina Ricci „The Gathering“ (2002), kuris man, anuomet būnant paaugliu, padarė didelį įspūdį, bet šiandien tikriausiai kaip ir su „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ žiūrėčiau su kančia...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie kūną ir sielą" / "A teströl és a lélekröl" / "On Body and Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinis šiemet regėtas filmas Scanoramos kino salėje tapo pripažintos vengrų režisierės I. Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (angl. On Body and Soul) (2017), kuris puikiai pasirodė Berlyno kino festivalyje. Istorija pasakoja apie itin dviejų skirtingų žmonių lemtingą susitikimą skerdykloje. Pagrindinis herojus nevaldo vienos rankos, o pagrindinė herojė yra aštraus proto ir ryškiai asociali, nepripažįstanti kūniškos meilės ir geismo. Ir šie herojai pradeda bendrauti sapnuose, kol galiausiai įveikinėdami realybėje paruoštus psichologinius stereotipinius barjerus, bando suartėti iš tikrųjų.

Filmo veikėjai sutraumuoti skirtinguose lygmenyse, tačiau atrodo, kad režisierė įžvelgia panašumų ir nepersūdydama istoriją estetiškai pamistifikuoja sapnais, paversdama veikėjus elniais miškuose. Nemažai paradoksalių scenų, kurios kelia šypseną ir netikrumo įspūdį. Apskritai sakant, visa istorija yra kažin koks vientisas teatras, „įvilktas“ į realistinę maršką, pro kurią bandoma praregėti. Asocialų bendravimą paįvairina kur kas gyvesni antraplaniai skerdyklos darbuotojai ir geidulių kamuojama psichologė, bet visumoje išėmus retkarčiais praslystantį humorą, filmas būtų veikiau statiškai negyvas ir šaltas. Akivaizdu, kad režisierė nesistengė atkartoti realybės ir savo filmu norėjo išgauti savo žiūros spalvą į lemtingos poros santykius, o tai jai pavyko išties neblogai.

Jeigu reiktų palyginti šį filmą su kokiu nors kitu, sunku būtų kažką sugalvoti, nors dažniausiai visada randu analogiškų filmų. Galbūt filmas šiek tiek šlietųsi prie „Iltinio danties ir „Omaro“ režisieriaus pakvaišusių darbų? Tik šis darbas kur kas minkštesnis, nors kraujo ir pjaustomų karvių čia netrūksta nuo pat pradžios, tačiau šiame iš pažiūros žiauriame filme veriasi daug beprotiško švelnumo. Šiaip filmas gurmaniškas, neprailgstantis ir vertas savo žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sauliaus sūnus" / "Saul fia" / "Son of Saul"

Sveiki, skaitytojai,

Apie Antrąjį pasaulinį karą filmų prikurta begalės. Pasitaiko vis prastesnių, mėgėjiškų, pseudoterapinių, skirtų giminei atminti su menkais aktoriais ir skurdžiu žiūros tašku. Bet visada tame sraute kas nors blyksteli ryškaus ir netikėto, galingo ir stipraus. „Oskaru“ įvertinta vengrų režisieriaus Laszlo Nemes kino juosta „Sauliaus sūnus“ (vengr. Saul fia) (2015), kuri buvo pristatyta „Scanoramoje“ yra tikriausiai tas ryškus blykstelėjimas. 

Vienas retesnių atvejų, kada režisierius sukuria hermetišką aplinką ir leidžia pačiam žiūrovui pagyventi koncentracijos stovyklos sąlygomis, užuot stebint teatrališkas sadistines scenas. Visur stambiu planu slankiojanti kamerą paskui Saulių sukuria ne paaiškinimo apie holokaustą vaizdinį, bet sakyčiau būvį įvykyje. Tai sukrečia, tai nežmoniškai įtaigu ir žiauru. Saulius visur ieško rabino, kad galėtų palaidoti svetimą berniuką, kurį vadina savo sūnumi. Kai mirties tiek daug, kai ji nieko nebereiškia, Saulius dar kažkur pasąmonėje lyg „iš ano gyvenimo“ vis dar veikia pagal žmogiškumo programą. Vėliau paaiškėja, kad ta veikla tėra kažkoks nepaaiškinamas psichologinis impulsas, kada žmogus bando apgauti save, kurdamas bergždžią prasmę mirties akivaizdoje. Neretai Saulių galime laikyti savotišku Sizifu, jo „žygis“ per stovyklą tampa žygdarbiu, tačiau kur visa to prasmė? Žiauriausia šalia tos mirties yra žmogaus melas sau, pasiliekant žmogiškumą kaip galimybę išlikti, tačiau, kaip žinia, koncentracijos stovyklose žmogiškumui ir paaiškinimams vietos nėra.

Prieš keletą savaičių žiūrėjau prancūzų filmą „Gaudynės“ (2010), tai dabar galvoju palyginęs aną filmą su „Sauliaus sūnumi“, kad anas turėtų sudegti iš gėdos. „Sauliaus sūnus“ yra vienas iš stipriausių šia tema filmų europinio kino kontekste ir nerekomenduoti jo žiūrovams, ypač užkietėjusiems kinomaniakams, būtų tarsi nusiųsti juos ne į dušą, o į dujų kamerą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baltas Dievas" / "Fehér isten" / "White God"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant apie vengrų kiną, noriu pakomentuoti neseniai matytą filmą „Baltas Dievas“ (vengr. Feher Isten) (2014), kuris Tarptautinėje Kanų kino festivalyje pelnė specialųjį žiūri prizą. Na, o aš su vengrų režisieriumi Kornel Mundruczo susipažinau seniai, gal prieš kokius septynerius metus, kai per „Kino pavasarį“ buvo rodytas jo vaidybinis filmas „Delta“, kuris, beje, man patiko, todėl nė nedvejodamas režisieriui suteikiau šansą vėl mane pakylėti vidurio Europos kinu.

„Baltas Dievas“ išties puikus filmas, turintis emocionaliai suręstą scenarijų. Tikriausiai nedaug europietiško kino, kuriame herojais tampa gyvūnai. Įdomiausia tai, kad šunys filme buvo tikri benamiai, dresiruoti keturis mėnesius, o aš vis žiūrėdamas įsivaizdavau, kaip šunų šeimininkai stovi šalia operatoriaus ir liepia atlikti veiksmus. Pasirodo, nieko panašaus, nors pats režisierius prisipažino, kad dirbti su šunimis nebuvo lengva. Tiesa, visi šunys po filmavimo surado savo naujus šeimininkus...

Grįžtant prie filmo, nori nenori imi lyginti su holivudiniais filmais apie gyvūnus. Šis toli gražu neskirtas pramogai, jau vien pirmieji vaizdai iš galvijų skerdyklos gali sukelti atmetimo reakciją, bet vėliau konstruojama mergaitės ir šuns analogiška išlikimo ir sužvėrėjimo istorija. Aišku, pats finalas holivudiškai žavingas, tačiau seno gero europietiško kino kur kas daugiau. Stiprus scenarijus, epinis pasakojimas, paralelinės idėjos apie mergaitės gyvenimą ir brendimą, šuns treniravimas ir perauklėjimas „geros širdies“ išties stebina, kaip ir pačių šunų antplūdis į nesuvaldomą Budapeštą. Dinamiškas filmas, kuris manau patiks tiek gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams, o ir emocijų Jums tikrai garantuoju, jeigu pirmąjį filmo dalį labai užsigeisite įsigyti šuniuką, tai per antrą valandą galite labai greitai persigalvoti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Turino arklys" / "A Turinoi lo" / "The Turin Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti vieną žymiausių šiuolaikinių vengrų režisieriaus Bela Tarr filmą „Turino arklys“ (A Turinoi lo / The Turin Horse) (2011 m.). Tai pirmas mano susidūrimas su šiuo vengrų režisieriumi, bet ne pirmas su vengrišku kinu. Apie B. Tarr tikriausiai sunku išgirsti ką nors neigiamo, kadangi jį daugelis dievina ir vadina tikru kino genijumi, kurio darbai prilygsta A. Tarkovskiui. Kadangi pats režisierius labai domisi filosofija, tad visai normalu, kad jis savo asmenybės dalį perkelia į kiną. Šįkart jis remiasi Nyčės tam tikra legenda apie jo tariamą išprotėjimą, kai jis Turine kartą pamatė mušamą arklį. Istorija ir yra apie tą arklį ir kas jam po to nutiko... Iš tikrųjų nežinojau, nė ko tikėtis iš šio filmo, nes atsiliepimų buvau girdėjęs įvairių, kad režisierius kuria ypač sunkaus turinio filmus, kuriuos sunku „perkąsti“ ir pan. Kadangi nematęs jo ankstesnių darbų, negaliu nieko teigti, tačiau šis filmas man nepasirodė nė kiek sudėtingas savo turiniu, atvirkščiai, pakankamai lengvas pasakojimas... Čia svarbiausia man pasirodė ne tiek turinys, kiek pati filmo pasakojimo maniera. Svarbiausia –kaip papasakota Turino arklio istorija.

Apie filmo detales galima kalbėti nuo aušros iki sutemų, nes filme yra neapsakomai daug visko, nors tik iš pirmo žvilgsnio jis atrodo pakankamai minimalistinis – nė velnio. Filmas skaldomas į dvi plotmes – fizinį ir metafizinį sluoksnį, kuriuos tikriausiai geriausiai atspindi ne verbaliniai žmonių santykiai, bet veiksmai, žvilgsniai, vėjas, buitiniai judesiai, spalvos, ypatingai ryškūs, nors ir nespalvoti, estetiniai niuansai, slegianti ir kartu puikiai tinkantis sprangus violončelės garso takelis. Tiesiog neapsakomai gėrėjausi kameros judesiu, pasakojimo fabula – šešių dienų istorija, per kurią žlunga keistos šeimos (šeimos?) gyvenimas. Baisus socialinis skurdas, nykuma, šalti santykiai ir visos viltys sudėtos į arklį – neapsakomai „juodų panagių“ filmas, kuris mus nukelia net į 1889 metų skurdžius ir vėjuotus slėnius. Vieta – nežinoma, netoli Turino ar kažkokio miestelio, tėvo ir dukros priešistorė nežinoma, o ir paaiškinti nereikia, nes visa ko centre – arklys, kurio mes tiek ir tematome, nes jis visą laiką uždarytas daržinėje, kadangi serga. Svarbu, kokią reikšmę sukuria jo būvimas daržinėje žmonėms esantiems troboje. Manau, čia ir atsiveria B. Tarr užkonservuotos filosofijos esmė, kuris trinkteli paprastu klausimu – kas mus padaro ir daro laimingais? Žinoma, nepaprasta filmavimo architektoniška maniera, kuria mėgausis jau tikri gurmanai. Kaip vaizdai išsidėsto kiekvienoje dienoje iš skirtingų kampų, kaip jie parodo vyro viršumą ir moters antraeiliškumą namų valdyme. Kai pagalvoji, mūsų eroje moterys ant rankų nešiojamos arba bent jau apie tai daug kalbama, o 19 amžiuje jos kaip tarnaitės apie vyrus šokinėjo...

Žinoma, filmas ne visiems, filmas su nepaprasta intuityvia jausena, atrodo, mažai, kas jame vyksta, tačiau kiekvienas judesys yra labai svarbus ir nusipelnęs žiūrovo šimtaprocentinio dėmesio – jokių užkandžių! Mažiausias išblaškymas tave gali išmesti už borto, nes filmas sukurtas taip, lyg pats jame būtum ir gyventum, jei tik nors akimirkai paleidi vadžias, gali smarkiai nusivilti, nebepajusti nei personažų, nei buitinės svarbos, nei vėjo...

Filmą vertinu kaip ypatingai įtaigų ir stiprų, kitonišką, įdomų, originalų ir... ką aš galiu pasakyti, juo reikia mėgautis, klausytis ir jame gyventi. Užuojauta ir gėlės bei žvakės tiems, kurie to nesugeba.

Mano įvertinimas: 10/10 

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,