Filmas: "Saulėlydis" / "Napszállta" / "Sunset"

Sveiki,

Žodžiu, nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta) (2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.

Naujausias jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.

Nepasakosiu viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“ vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai, veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių, šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.

Visgi istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais, prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas, po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir daugiabriauniškumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baltas Dievas" / "Fehér isten" / "White God"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant apie vengrų kiną, noriu pakomentuoti neseniai matytą filmą „Baltas Dievas“ (vengr. Feher Isten) (2014), kuris Tarptautinėje Kanų kino festivalyje pelnė specialųjį žiūri prizą. Na, o aš su vengrų režisieriumi Kornel Mundruczo susipažinau seniai, gal prieš kokius septynerius metus, kai per „Kino pavasarį“ buvo rodytas jo vaidybinis filmas „Delta“, kuris, beje, man patiko, todėl nė nedvejodamas režisieriui suteikiau šansą vėl mane pakylėti vidurio Europos kinu.

„Baltas Dievas“ išties puikus filmas, turintis emocionaliai suręstą scenarijų. Tikriausiai nedaug europietiško kino, kuriame herojais tampa gyvūnai. Įdomiausia tai, kad šunys filme buvo tikri benamiai, dresiruoti keturis mėnesius, o aš vis žiūrėdamas įsivaizdavau, kaip šunų šeimininkai stovi šalia operatoriaus ir liepia atlikti veiksmus. Pasirodo, nieko panašaus, nors pats režisierius prisipažino, kad dirbti su šunimis nebuvo lengva. Tiesa, visi šunys po filmavimo surado savo naujus šeimininkus...

Grįžtant prie filmo, nori nenori imi lyginti su holivudiniais filmais apie gyvūnus. Šis toli gražu neskirtas pramogai, jau vien pirmieji vaizdai iš galvijų skerdyklos gali sukelti atmetimo reakciją, bet vėliau konstruojama mergaitės ir šuns analogiška išlikimo ir sužvėrėjimo istorija. Aišku, pats finalas holivudiškai žavingas, tačiau seno gero europietiško kino kur kas daugiau. Stiprus scenarijus, epinis pasakojimas, paralelinės idėjos apie mergaitės gyvenimą ir brendimą, šuns treniravimas ir perauklėjimas „geros širdies“ išties stebina, kaip ir pačių šunų antplūdis į nesuvaldomą Budapeštą. Dinamiškas filmas, kuris manau patiks tiek gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams, o ir emocijų Jums tikrai garantuoju, jeigu pirmąjį filmo dalį labai užsigeisite įsigyti šuniuką, tai per antrą valandą galite labai greitai persigalvoti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela