Serialas: "Įtempta kova" / "Heated Rivalry" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai!

 

Šitokio serialo nebūčiau žiūrėjęs ne dėl to, kad jis turi LGBTQ+ indeksą, bet dėl to, kad nieko neišmanau apie ledo rutulį. Apskritai šis žaidimas man nesuprantamas, todėl neįdomus, tad niekada visokiausių serialų sraute ir pasiūloje nebūtų patraukęs mano dėmesio. Visgi nusprendžiau pažiūrėti visiškai dėl politinių priežasčių, t. y. homofobiškoje Rusijoje, kurią bent jau labai įsivaizduojame homofobišką, turint galvoje, kad didžioji Lietuvos dalis irgi drėbta iš to paties molio ir kai kurie savo homofobija itin didžiuojasi, nesuvokdami, kad tai tėra tik tas pats bukas politinis „skaldyk ir valdyk“ įrankis. Verčiau kai kurie numirtų, negu pripažintų, kad tai tiesa. bet visgi... Simptomiška, kad Rusijoje ši kampanijos „Crave“ produkcija itin sudomino žiūrovus. Įtariu, kad ne dėl to, kad ledo rutulys ir ne dėl to, kad serialas apie homoseksualius sportininkus (nebūkime tokie naivūs), bet tikriausiai dėl to, kad rusams vis dar įdomu, ką „supuvę Vakarai“ mano ir galvoja apie Rusiją, ar pernelyg vaizduodami homoseksualumą nesumenkino jų tautos didybės – štai, ką aš galvojau imdamasis žiūrėti šešių serijų mini serialą „Įtempta kova“ (angl. Heated Rivalry). O kaip yra iš tikrųjų, kažin, kas begali pasakyti, bet serialas netikėtai tiek Rusijoje, tiek Vakaruose tapo hitu. Žinau, kad jis patiko ir tam tikriems heteroseksualams Lietuvoje, ypač merginoms. Irgi sudėtinga pasakyti kodėl, bet tikriausiai nebeverta indikuoti vien tik seksualine tematika serialo turinį.

 

Serialas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos Rachel Reid knygą „Įtempta kova“, kuri buvo užmanytos knygų serijos antroji dalis. Pasirodo, knygos gerbėjai užvertė redakciją laiškais prašydami nenutraukti šios istorijos, o pratęsti kitomis knygomis, tad autorei gerbėjų žodis – įstatymas. Šio serialo gerbėjus galiu pradžiuginti, kad šiuo metu filmuojamas antrasis sezonas, kuris pratęs apie tuos pačius įsimylėjėlius: Šeiną Holanderį (aktorius Hudson Williams) ir Ilją Rozanovą (aktorius Connor Storrie), galimai ir apie antraeilę kitą homoseksualų porą Skotą ir Kipą (aktoriai François Arnaud ir Robbie G.K.).

 

Jeigu anksčiau vyraudavo serialai su homoseksualiais veikėjais kaip „priedas“, t. y. antraeilė istorija, tai šis serialas, galima sakyti, absoliučiai gėjiškas ir jis yra apie gėjus, apie gėjų reikalus, apie gėjų seksą, gėjų meilę, gėjų dramas – žodžiu, labai gėjų serialas, bet kodėl verta jį žiūrėti visiems? Visų pirma, serialas (kaip tikėtina ir autorės knyga) kreipia dėmesį į vyrų sportą, kuriame vis dar gaji kaip niekur kitur homofobija ir seksualinė segregacija. Jeigu mada, stilius, kulinarija ir... kitose srityse LGBTQ žmonės gali lengviau atsiskleisti, tai vyrų sporte vis dar vyrauja ir dominuoja supratimas, kad ši sritis išskirtinai priklauso tik heteroseksuliems („visaverčiams“) vyrams. Tokio serialo visgi neprisimenu.

 

Taigi ledo rutulio žvaigždžių Iljos ir Šeino istorija nusidriekia pirmame sezone kone dešimtmetį. Pradėję kaip aštuoniolikmečiai kylančios žvaigždės, 2012 metais jiedu beregint treniruoklių salėje užmezga ryšį, nors ir nėra iš tos pačios komandos. Jų susitikinėjimai trunka iki maždaug 2021 metų, kol galų gale po daugybės ledo rutulio sezonų ir trumpų susitikimų jie nusprendžia, kad nebegali vienas be kito. Šeinas – azijietiškos kilmės žaidėjas, uždaro būdo, sunkiai mezga santykius su moterimis, todėl labiau susikoncentravęs į sportą. Ilja Rozanovas – žaismingesnis, atviresnis, tačiau dėl savo rusiškos tapatybės ir biseksualumo labiau linkęs tenkintis vakarietišku gyvenimu ir tylėti apie sudėtingus su brolio smurtu ir sergančio tėvu grįstus asmeninius santykiais. Jeigu Šeinas turi šansų gyventi atvirą gyvenimą, tai Iljai sudėtingiau dėl to, kad jis visur laikomas kaip rusų legionierius, vadinasi, negali „susiteršti“ seksualiniais skandalais.

 

Kitaip sakant, serialo variklis yra tarptautiniai politiniai santykiai, kurie įgalina Ilją didžiąją sezono dalį tenkintis Šeino slaptais seksualiniais susitikimais, tačiau verčia neigti ilgalaikius santykius, neįsipareigoti, veda prie saviapgaulės. Šalia Iljos ne ką geriau jaučiasi ir pats Šeinas, kuris ilgą laiką sau negali pripažinti homoseksualumo, nes bijo apvilti nuo vaikystės jį prie sporto spaudžiusius tėvus, ypač motiną, tačiau po kiekvieno susitikimo ir permiegojimo su Ilja jis jaučia, kad jo gyvenime labai trūksta tokio kasdienio intymumo... Žodžiu, pagrindinių veikėjų dilema yra pastangos ne tik išsivaduoti iš viešojo sportininko heteronormatyvumo gniaužtų, bet ir asmeninių įsitikinimų.

 

Taip... serialą galėčiau pavadinti erotiniu. Nors jame viso labo 6 serijos, tačiau kiek iš tikrųjų aktoriams teko nusifilmuoti pasimatymų ir intymių scenų – sunku pasakyti, bet erotika specialiai pabrėžtina. Serialas nesistengia „aptarnauti“ heteroseksualų rinkos, bent jau tų, kurie „prasukinėja“ homoseksualų erotines scenas, priešingai – serijos prifarširuotos homoerotikos, stangrių ir jaunų vyrų kūnų, todėl serialo paraiška labai akivaizdi: nors serialas apie sportą ir jis skirtas visiems, mes nesistengsime slėpti nei aistros, nei nuogumo, todėl, ponai ir ponios, susitaikykite! Iš tikrųjų atrodė, kad tos erotikos užtęstos, netgi pirmo sezono dalį buvau nusistatęs, kad serialas išties banalokas ir vien tik apie vyrų atsainų pasidulkinimą, savotišką ledo rutulį lovoje, konkurencingumą, prasitęsusį vaikinų gyvenimuose, tačiau pamažu serialas ima gyvėti, kai Ilja ir Šeinas ima suvokti, kad šie reti susitikinėjimai ir susirašinėjimai suteikia jiems kur kas daugiau gyvenimo džiaugsmo, nei vien tik apsimetinėjimais heteronormatyvioje visuomenėje.

 

Visgi serialą pagyvina išskirtinai 3 serija, paralelinės poros istorija: ledo rutulio žaidėjas Skotas ir jo romanas su kavinės padavėju Klipu. Sakyčiau, jų santykiai kur kas gyvesni, labiau įtraukiantys ir šiltesni. Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jiedu bus kaip priešingybė Iljai ir Šeinui, tačiau galiausiai jų netikėtas atsiskleidimas sporte per lemtingą laimėjimą tampa tramplynu Šeinui ir Iljai realiai pradėti megzti tikrus santykius. Įdomi ir JAV bei Kanados visuomenės reakciją į Skoto prisipažinimą, atrodo, kad sporto žiūrovai besąlygiškai juos palaiko, toji euforija ir palaikančios spaudos antraštės iš tikrųjų suteikė Iljai tariamą apsaugą, kad, jeigu jis nebus Rusijoje gerbiamas ir pripažintas, gali tikėtis pritapimo ir pripažinimo Amerikos žemyne, tačiau jam reikia santuokos su JAV arba Kanados piliečiu/piliete... Tačiau ši istorija galimai gali būti plėtojama antrajame sezone.

 

Visgi „Įtempta kova“ nėra sportinis serialas, apie ledo rutulį nieko naujo taip ir nesužinojau, tad visas tas žaidimas ir pasistumdymai vyrų persirengimo kambarėliuose lieka tik fonu. Tai ne sportinė drama, bet apie homoseksualus dominuojančiame heteroseksualų žaidime, apie asmenines dramas, iliuzijas. Serialas šiuo metu labai populiarus, pagal jį kuriami memai, žiūrovai bando įamžinti ir atkartoti pagrindinių veikėjų scenas iš serialo ir dėti turinį į internetą. Visgi man didžiulio efekto šis pasakojimas nepadarė. Nepaisant to, kad tai apie LGBTQ žmones vyrų sporte, visgi serialas nusaldintas klišėmis, tiek erotinėmis, tiek santykių raida. Veikėjų problemos elementarios, aktualios ir vis dar tokios pačios, kokias galėjome matyti prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius kuriamuose filmuose: myliu-noriu-negaliu. Nors, kitą vertus, ar vis dar nekuriami panašūs serialai ir apie heteroseksulius veikėjus? Man „Įtempta kova“ pasirodė pernelyg elementari, nepaliekanti vaizduotei erdvės. Nenoriu pasakyti, kad serialas visai tuščias, bet jis menkai savo problemomis jaudino, o vyksmo dinamika ir siužetiniai apmatai tiesiog sukurti pagal populiariosios romantinės literatūros modelius, kas serialui, mano galva, žavesio ir tikrosios provokacijos nepridėjo. Sunku pasakyti, ar žiūrėsiu kitą sezoną.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis" / "The Man Who Was Thursday"

Sveiki,

Kaip ir daugelis, kuris greitai gaudo kino naujienas, „pasigavau“ vengrų režisieriaus Balazs Juszt filmą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ (angl. The Man Who Was Thursday) (2016), kuris pastatytas pagal 1908 metais pasirodžiusį G. K. Chesterton romaną tuo pačiu pavadinimu. Šį mistinį trilerį turime išsivertę ir išleidę lietuvių kalba.

Visgi, turint galvoje, kad knyga išleista 1908, filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis ir šiek tiek apima Antrojo pasaulinio karo laikmetį, todėl galima numanyti, kad adaptuotas siužetas pakankamai neatitinkantis knygos realijų. Filmas pasakoja apie jauną kunigą, kuris įsivelia per vieną prastos reputacijos gundytoją į kriminalinį pasaulį, vėliau iš atminties kylantys vaizdiniai visiškai sujaukia kunigo protą, o trileris perauga į keistų haliucinacijų pritvinkusį ir neaiškų sektantų gyvenimą, apgaubtą narkotikų, smurto, teisingumo troškimo... Žodžiu, filme iš esmės visko labai daug, o pagyros kūriniui visiškai suprantamos, nes galbūt žavi pati filmo idėja – dėl sielos kovojančios dvi pusės, biblijiniai motyvai, tačiau priešingai nei kitus, man ši idėja nė kiek nenustebino, nes visas filmas skleidė chaotišką ir sunkiai supaisomą futuristinį kratinį, kuris turėjo būti kovos už sielą žemėlapiu, tačiau, mano akimis, filmui nepavyko to perteikti.

Chaotiška filmo kompozicija kartkartėmis netgi erzindavo. Savaime aišku nuo pat pirmųjų scenų, kad kūrėjas turi gania stiprią ir intriguojančią idėją, kuri atsiskleis tik filmo pabaigoje, tačiau jau perkopus filmui į antrą pusę per tą chaotiškumo kratinį, banaliai vaikiškus savaitės dienų pavadinimus kaip simbolius, tampa tiesiog perkrautai nebeįdomu ir filmą tiesiog jau pabaigiau žiūrėti sukandęs dantis. Neįtikino manęs šis filmas, gal net kiek priminė kitą juostą su Christina Ricci „The Gathering“ (2002), kuris man, anuomet būnant paaugliu, padarė didelį įspūdį, bet šiandien tikriausiai kaip ir su „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ žiūrėčiau su kančia...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nužudžiau savo motiną" / "J'ai tué ma mère"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas, sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai, bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.

Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis, kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką blogo padarys savo motinai...

Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu, kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai, kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti besikeičiantį gyvenimą.

„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas, kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis, paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.

-          Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?

-          Numirčiau rytoj.

Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“ 2012  gegužės 4 dieną savo būstinėje surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela