Sveiki visi,
Šiandien noriu pakomentuoti vieną žymiausių šiuolaikinių vengrų
režisieriaus Bela Tarr filmą „Turino arklys“ (A Turinoi lo / The Turin Horse)
(2011 m.). Tai pirmas mano susidūrimas su šiuo vengrų režisieriumi, bet ne
pirmas su vengrišku kinu. Apie B. Tarr tikriausiai sunku išgirsti ką nors
neigiamo, kadangi jį daugelis dievina ir vadina tikru kino genijumi, kurio
darbai prilygsta A. Tarkovskiui. Kadangi pats režisierius labai domisi
filosofija, tad visai normalu, kad jis savo asmenybės dalį perkelia į kiną. Šįkart
jis remiasi Nyčės tam tikra legenda apie jo tariamą išprotėjimą, kai jis Turine
kartą pamatė mušamą arklį. Istorija ir yra apie tą arklį ir kas jam po to
nutiko... Iš tikrųjų nežinojau, nė ko tikėtis iš šio filmo, nes atsiliepimų
buvau girdėjęs įvairių, kad režisierius kuria ypač sunkaus turinio filmus,
kuriuos sunku „perkąsti“ ir pan. Kadangi nematęs jo ankstesnių darbų, negaliu
nieko teigti, tačiau šis filmas man nepasirodė nė kiek sudėtingas savo turiniu,
atvirkščiai, pakankamai lengvas pasakojimas... Čia svarbiausia man pasirodė ne
tiek turinys, kiek pati filmo pasakojimo maniera. Svarbiausia –kaip papasakota
Turino arklio istorija.
Apie filmo detales galima kalbėti nuo aušros iki sutemų, nes filme yra
neapsakomai daug visko, nors tik iš pirmo žvilgsnio jis atrodo pakankamai
minimalistinis – nė velnio. Filmas skaldomas į dvi plotmes – fizinį ir
metafizinį sluoksnį, kuriuos tikriausiai geriausiai atspindi ne verbaliniai
žmonių santykiai, bet veiksmai, žvilgsniai, vėjas, buitiniai judesiai, spalvos,
ypatingai ryškūs, nors ir nespalvoti, estetiniai niuansai, slegianti ir kartu
puikiai tinkantis sprangus violončelės garso takelis. Tiesiog neapsakomai
gėrėjausi kameros judesiu, pasakojimo fabula – šešių dienų istorija, per kurią
žlunga keistos šeimos (šeimos?) gyvenimas. Baisus socialinis skurdas, nykuma,
šalti santykiai ir visos viltys sudėtos į arklį – neapsakomai „juodų panagių“
filmas, kuris mus nukelia net į 1889 metų skurdžius ir vėjuotus slėnius. Vieta –
nežinoma, netoli Turino ar kažkokio miestelio, tėvo ir dukros priešistorė nežinoma,
o ir paaiškinti nereikia, nes visa ko centre – arklys, kurio mes tiek ir
tematome, nes jis visą laiką uždarytas daržinėje, kadangi serga. Svarbu, kokią
reikšmę sukuria jo būvimas daržinėje žmonėms esantiems troboje. Manau, čia ir
atsiveria B. Tarr užkonservuotos filosofijos esmė, kuris trinkteli paprastu
klausimu – kas mus padaro ir daro laimingais? Žinoma, nepaprasta filmavimo
architektoniška maniera, kuria mėgausis jau tikri gurmanai. Kaip vaizdai
išsidėsto kiekvienoje dienoje iš skirtingų kampų, kaip jie parodo vyro viršumą
ir moters antraeiliškumą namų valdyme. Kai pagalvoji, mūsų eroje moterys ant
rankų nešiojamos arba bent jau apie tai daug kalbama, o 19 amžiuje jos kaip
tarnaitės apie vyrus šokinėjo...
Žinoma, filmas ne visiems, filmas su nepaprasta intuityvia jausena, atrodo,
mažai, kas jame vyksta, tačiau kiekvienas judesys yra labai svarbus ir nusipelnęs
žiūrovo šimtaprocentinio dėmesio – jokių užkandžių! Mažiausias išblaškymas tave
gali išmesti už borto, nes filmas sukurtas taip, lyg pats jame būtum ir
gyventum, jei tik nors akimirkai paleidi vadžias, gali smarkiai nusivilti,
nebepajusti nei personažų, nei buitinės svarbos, nei vėjo...
Filmą vertinu kaip ypatingai įtaigų ir stiprų, kitonišką, įdomų, originalų
ir... ką aš galiu pasakyti, juo reikia mėgautis, klausytis ir jame gyventi.
Užuojauta ir gėlės bei žvakės tiems, kurie to nesugeba.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą