Rudens chameleonas: aš, jūra ir vynas - mano kelionė per lagūną prie jūros

Sveiki visi,

Ir vėl ten, kur visada jaučiuosi nurimęs, kur visada jaučiuosi kaip namuose, kur niekada nepavargstu, prie mūsų planetos plaučių, okeanų alveolių – jūros! Pakvėpuoti druskingu oru, paklausyti, kaip smėlis tarškina žolynuose ilgiausius romanus, kurie tikriausiai pranoko ištisus Lenino raštus, čia visada patinka ateiti, atsisėsti ant liepto ir stebėti, žiūrėti, klausytis, galvoti arba nieko negalvoti, gurkšnoti vyną, laužyti šokolado plyteles, žiūrėti, kaip šmėžuoja paukščiai ir visiškai pasiduoti didžiausiai savo gyvenimo pagundai – pamiršimui.

Ruduo. Vėjas. Lietus. Debesys. Bet argi jūra mums ne 24 valandas per parą vadinasi jūra? Ar ji ne visais metų laikais irgi jūra? Gal ji tik apsimeta šalta, prisigėrusi užmigusių žuvų, jūržolių ir visa užrūgusi kaip vynas, visa planeta turėtų vadintis ne Žemė – juk sausumos ne tiek jau ir daug, juk Žemė – vandens planeta ir net neabejoju, jei aukštai Kosmose, kur nors egzistuoja protingos būtybės, jos Žemę ir laiko skysta vandens planeta, iki akinamo grožio mėlynu safyru Saulės sistemos sudėtyje. 

Savo neapykantą rudeniui jau esu čia konservatyviai aprašęs, tačiau jūra visada kaip mama, važiuoji pas ją tada, kai net ruduo, netgi tada, kai žiema – ką jau padarysi. Pasiilgsti. Taip ir aš, pasiilgau ir, susidėjęs keletą daiktų, išskuodžiau į Smiltinę, o prieš jus mano trumpas vaizdo dienoraštukas iš kelionės – paprastas, kuklus ir kartu pakankamai ypatingas. Kaip ir visi susitikimai su jūra.

 

Oba! Jau rytas – saulėta ir kartu debesuota – nebelyja! Nieko nelaukęs, čiupau kuprinę ir iš ryto išdūmiau keltu į Smiltinę. O čia mes jau persikėlę sutinkame visos Neringos žemėlapį – žvilgtelkime.

 

 

Kad pasiektume jūrą, mums reikės skersai pereiti Neringos lagūną, kurio skersmuo apie 2 – 3 kilometrus, jaukiai pušimis nuaugusiomis kopomis ir asfaltuotu keliuku. Šalia buvo galima matyti, kaip žmonės masiškai slapstydamiesi grybauja tarp pušų, taip pat pakelėje sutikau, jau Žemaitijos miškuose nebesutinkamą (bent jau man) raudonąją musmirę.

Užlipus į aukšta kalną, sutinkame Hagen‘s Hoh obeliską – iš pradžių pamaniau, kad tai koks paminklas vokiečiui, tačiau paaiškėjo, jog tai aukščiausias kalnas – kopa, esanti šalia Klaipėdos, siekianti net 36,5 metrus. Na, pacituosiu: „Pavadinta žymaus prūsijos hidroinžineriaus Gothilfo Henricho Liudviko Hageno garbei.  Hagenas moksliškai pagrindė ir susistemino kopų sutvirtinimą augmenija ir pats dalyvavo įgyvendinant savo idėjas šiaurinėje Kuršių Nerijos dalyje.  Tarpukariu kopos viršūnėje buvo pastatytas obeliskas. Kitoje obelisko pusėje tebėra išlikę užrašai (paryškinta vokiškai) "Zum Andenken an Ludwig Hagen" ir (lietuviškai vos įskaitomai) "Liudviko Hageno, kopų apželdinimo vadovo atminimui". Antro pasaulinio karo metu, traukiantis reicho armijai, aukščiausia kopa įgavo strateginę reikšmę. Tai liudija išlikę apkasų bei pastatų pėdsakai.”

Žinokit, tas ėjimas per kalvales link jūros ne tik atpalaiduoja, bet kartais ir vargina. Neapsakomai paprasta ir gražu.

Na va, galima prisėsti ir pailsėti, nes suolelį sutinkame kas 500 metrų ar bent jau kilometrą.

Ruduo jau atėjo į lagūną. Auksu putojasi ir drimba augmenija.

Horizonte jau akies krašteliu nuo kalvų matosi jūra, o ir vis garsiau girdisi, kaip ji ošia.

Aš ir mano kelias. (Visomis prasmėmis).

Jau būdami netoli jūros, sutinkame plentą.

Nesu tikras, ar šioje teritorijoje kartais nedraudžiama grybauti dėl saugos, tačiau netikėtai iš brūzgynu išlenda vienas grybautojas ir, apsižvalgęs plente, vėl neria į pušyną.

Na štai, ir atėjome, belieka užlipti. Jau matome laiptus į smėlynus ir jūrą.

Ak, bendras paplūdimys. Visada pamatęs tokį užrašą, pagalvoju: gaila, kad ne nudistų pliažas, juk aš kaip ir daugelis piliečių, esu nepasotinamas nudistas ir, žinoma, vojaristas.

Jau gerokai patrešę laiptai į Rojų.

Užlipę matoma... Argi bereikia sakyti, kaip ji vadinasi? Didelis vėjas pakėlė mano ševeliūrą, ausyse atsirado vėjo, į kelius pradėjo duoti kaip su žoliapjove smėlio šuorai. Gera sugrįžti.

Aplinkui – nė gyvos dvasios. Žmonėms jau per šalta, o ir sezonas vasaros jau pasibaigęs. Įsitaisau ant laiptų į jūrą, pasiimu seną leidimą Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“ romaną, atsikemšu raudono sauso vyno ir mėgaujuosi ramybe ir vienatve. Tokiomis ir tik tokiomis akimirkomis galiu sau pasakyti, kad gera būti vienam. Bet tik tokiomis su savimi intymiomis akimirkomis.

Užvertus galvą į viršų, virš smėlio pro debesis retsykiais prasiskirdavo ir antroji jūra – dangus.

Tai tikriausiai paskutinis Jurgos eilėraštis prieš mirtį nuo sarkomos. Ir kaip jis dabar vienumoje skamba, bežiūrint į jūrą:

Rytas. Kitas įsikūnijimas

Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu,
prisirinkčiau
pilnas kišenes kriauklių,
klausyčiaus ir klausyčiaus
bangų ošimo,
kol pagaliau pamirščiau,
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį. 

Ai na, žinoma, dar pasimaivom nuotraukai į blogą. Aš, jūra, vynas ir mano egoizmas.

Kodėl ruduo? Todėl kad jid prisigėręs ir įkritęs į jūrą, bet jūra ta pati. Ateis pavasaris ir jūra bus ta pati, tik išgarinusi rudenį iš savo gyslų. Kodėl chameleonas? O todėl, kad galima pakeisti mintį, jauseną ir odą, kitaip sakant, prisitaikyti prie rudens ir pajusti jį ant gomurio ir pasakyti – aha, žebenkštie, juk vis tiek nėra jau taip blogai. Chameleonėkime į sveikatą – Carpe Diem.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com