Sveiki visi,
Visada, kai pavargstu, turiu prigulti. Sakau, užteks ir 10 minučių. Tada užsimerkiu
ir kažkieno rankos išnyra iš lovos, apkabina per liemenį ir įtraukia į užmerktų
akių tamsų kosmosą. Ir užmiegu. Jei traukia pamedituoti prie lovos, visada
užmiegu ir parpiu geras dvi valandas. Egzekutiškai paaukoju laiką pokaičiui. O ką?
Sako, laikas pinigai. Tik jau ne man! Man laikas nieko nekainuoja, nebent
gyvenimu susimoku. Bet pala, o miegas ne gyvenimo dalis?
Vakar narciziškai nusimaudęs žiūrėjau į veidrodį. Tyrinėjau veidą ir jo
pokyčius, kurie ryškiai pasikeitė po 16 gimtadienio – o jis jau kadais
pasilaidojo praeitame dešimtmetyje! Pajauti senėjimo kančią ir malonumą – vienu
įkvėpimu įtrauki ir palaimą, ir virusą, kuris tave išgraužia kaip tuberkuliozės
bakterijos ir lieki kaip tuščiaviduris pakelės kietis, kuriuos vaikystėje
nusipjovę pasidarydavome šaudyklėles – pro jas šaudėme šermukšnių kietomis
uogomis. Nepamenu, koks dailininkas, jei neklystu Rembrantas, visą gyvenimą
troško pasenti vien tam, kad galėtų nutapyti savo seno veido portretą. Tiesa,
taip ir nežinau, ar jis jį nutapė... Dorjano Grėjaus prakeiksmo irgi kažkaip
nesinori, per daug kraupu, nors neabejoju, kad Oskaras Vaildas troško išsaugoti
savo grožį ir patikti berniukas. Ak, tas gyvenimas. Tiesa, nesuprantu, apie ką
aš čia dabar kalbu? Baimę pasenti ar apie laiką ir pinigus? Che, che...
Įsipyliau mažą šlakelį baltos degtinės – laimingi laiko ir gurkšnių
neskaičiuoju, o aš juk ir taip save bohemiautoju laikau. Nėra tiesaus kelio,
nes niekas jais šiais laikais nevaikšto, tam yra taksi, tam yra autobusai, tam
yra autostopas – būkim modernūs, juk keliaudami žinome, kur keliaujame, ką pasirenkame,
ką atmetame. Tik svarbu – žinoti, kur keliauji, kam keliauji... O aš kartais
nukeliauju prie veidrodžio, kaip vakar, pasižiūriu ir suprantu, kad dar niekur
nenukeliavau. Nenukeliavau, nes nežinau taško, nežinau tikslo, nežinau omegos,
kur turėčiau atsidurti, teleportuotis, šliaužti keliais, dantimis, plaukti,
skirsti, ristis ir visaip kitaip link to slinkti. Nėra tikslo, nėra taško B,
viskas tik taškas A, tik alfa, tik pradžia, tik startas, tik Kolumbo laivo
priekis nukreiptas į Naująją žemę, tik Didžiojo Sprogimo pradžia...
Nusigręžiu nuo veidrodžio. Priminkit, kad į jį pažiūrėčiau tik kitą
dešimtmetį. Aišku, jei būsiu pajudėjęs link kažko bent per centimetrą, bent per
nago juodymą, per aguonos grūdą.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą