Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Snieguolė ir medžiotojas“ (Snow White
and the Hunstman) (2012 m.). Taigi, dar viena „Snieguolės“ versija šiais metais
– o kiek jų dar bus? Nori nenori, tenka lyginti su nesulyginamu (dėl žanrų
skirtumų) „Veidrodėli, veidrodėli...“, pastarasis, mano akimis, buvo tikrai
vykęs pravalas. Na, o ši versija,
kuri nuteikia pasinerti į tikrą nuotykį ir išgyventi Snieguolės tragediją, man
visgi pasirodė kur kas stipresnė ir labiau vykusi – ne toks drąsus
pasityčiojimas iš šios legendinės pasakos.
Žinau, kad nemaža dalis žiūrovų kažkaip visgi skeptiškai vertino šį filmą. Žinau,
kad Kristen Steward, kuri jau įgavo plytos ir lentos pravardes dėl savo vienodo
ir monotoniško veidelio, visgi nėra tokia jau super prasta, kaip daugelis
piešia – tikriausiai čia skonio reikalas. Gal bėgimas per samanotas girias
neleido jai atsiskleisti savo lentos sugebėjimui – nežinau, tačiau savo
išvaizda, kurią patobulino efektai, manau, tiko šaltam Snieguolės įvaizdžiui, o
tai, manau, nėra jau taip blogai. Aišku, visu Everestu Sniegūračką perspjauna legendinė ir kvapą gniaužianti Charlize
Theron, kuri iš esmės ir buvo viso filmo veidas, įvaizdis ir tikrasis
arkliukas. Jai nepaprastai tiko šis vaidmuo, o jau grožis ir piktumas – puikiai
dera su jai parinktu įvaizdžiu, kostiumais, makiažu, ką menkai galima pasakyti
apie purviną po paplavas ir girias belakstančią Snieguolę. Kitą vertus, raganą
suvaidinti paprasčiau.
Filmas vietomis man panašėjo į „Tristano ir Izoldos“ ekranizaciją – daug pilkumos,
šalto vandens, nusilakstančių ir nukamuotų personažų, kurie pakurstyti
Snieguolės žodžių, suima savo paskutines dvasios taurumo likučius ir puola
klastingą raganą. Pabaiga šiek tiek, sakyčiau, pasirodė skurdoka, bet nerimauti
neverta, kadangi IMDb paskelbė, jog buriasi antrąkart kūrybinė komanda ir kurs
šios istorijos tęsinį. Tik kažin, ar beverta tęsti šią istoriją? Bijau, kad bus
nusivažiuota į lankas... Galėjo palikti taip, kaip yra, o yra ne taip jau ir
prastai, sakyčiau, man net patiko, nes buvau išsiilgęs neblogo, įtraukiančios
filmo su vaizdo efektais. Aišku, netikėtumo filme buvo mažai, erzino užtęstos
kai kurios bereikšmės scenos, kurios nieko nedavė istorijai, tik pratempė
laiką. Nepaisant visko, reginys pavyko, efektai efektingi. Ch. Theron nuostabi,
lenta šen bei ten kruta, o Luko Besono „Žanos d‘Arc“ laikų kostiumai vėl
sugrąžina į viduramžius ir pasakų amžių. Tiesa, vaikams ši pasaka visai
netinka...
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą