Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pusseserė Betė" / "Cousin Bette"

Sveiki,

Vedamas aktorės Jessica Lange filmografija atsidūriau netikėtame filme, kuris vadinasi „Pusseserė Betė“ (angl. Cousin Bette) (1998). Šis filmas – tai Balzako to paties pavadinimo romano ekranizacija, kuri savu laiku sulaukė drungnų kino kritikų vertinimų ir nesulaukė sėkmės komercijoje. Šis filmas – tai balzakiška istorija, kuri pasakoja apie siuvėją Betę, kurios turtinga sesuo miršta ir jai tenka pasirūpinti jos dukra. Betė tuo pačiu gyvenimo momentu priglaudžia paliegėlį jauną skulptorių, kuris įsimyli kur kas jaunesnę Betės globotinę ir galiausiai ją veda, tačiau laimės nesusikuria. Filmo veiksmas vyksta 1947–1948 metais, todėl tai kartu ir kostiuminė drama, atspindinti to meto Prancūzijos madas. Tokiu pačiu pavadinimu 1971 metais startavo ir televizijos serialas.

Iš tikrųjų nežinau, kaip reiktų vertinti šią juostą. Ji man buvo nuobodoka. Tikrai. Gal dėl to, kad ir paties Balzako kūryba man šiek tiek monotoniška, nuobodi, pernelyg realistiška, nors jo reikšmingumu pasaulio literatūroje, ypač realizmo pamatams mūryti – net neabejoju, tačiau jis nėra mano autorius. Filmas aiškiai įkvėptas „Pusseserės Betės“ romanu – jaučiama empatija Balzako stiliui, scenarijus gana tikslus, tačiau pats filmas truputį primena tuštoką žaidimą kostiuminiais, šabloniškais literatūriniais karkasais – pasigedau tikrų veikėjų aistrų, kurios buvo slopinamos ir net vietomis sugniuždytos. Akivaizdu, kad režisieriui nepavyko išnaudoti ir J. Lange talento – ji filme atrodė varžanti save, aišku, pats personažas reikalauja savitvardos demonstravimo to meto visuomenėje, tačiau kažko trūko, tą pastebi ir kino kritikai. 

Filmas toli gražu nėra perliukas, bet žvelgiant į Balzako kūrinio turinio transformaciją, apgailėtinu filmą taip pat nepavadinsi. Jis daugiau ar mažiau vidutiniškas – žiūrėti galima dėl J. Lange, nors ji čia neišnaudota, galima žiūrėti dėl Balzako kūrybos, dėl sentimentalumo, romantikos, tačiau filmas neįsimenamas, jis praslysta pro šalį ir lieka atminties užkulisiuose.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinės" / "Mermaids"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Undinės“ (Mermaids) (1990), kurį režisavo Richard Benjamin. Linksmo ir seno, tačiau neprasto kino mylėtojai turėtų pamatyti šią lengvą juostą, kuri pasakoja apie 1963 – uosiuose gyvenančią vienišą dviejų dukterų motiną, kuri keliauja iš miesto į miestą ir gaudo savo laimės paukštę.

Smagus, paprastas filmas, manau, daugiau ar mažiau tinka visai šeimai arba tiems, kurie žavisi septintu dešimtmečiu, kada vyksta didžiosios seksualinės revoliucijos ir kinta savivoka apie šeimą. Pakankamai muzikali drama su lengvu komedijos prieskoniu, pozityviai nuteikiantis be didelių stresų ir emocinio šokų tyliam ir jaukiam vakarui. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria dainininkė Cher, įkūnydama vienišą ir truputį lengvo elgesio motiną. Na, o jos dukterų vaidmenis patikėtos Winonai Ryder, kurios personažas ir pasakoja „Undinių“ istoriją. Čia ji labai jaunutė, angeliško veidelio, kuri sąmoningai trokšta pasirinkti vienuolės gyvenimą, nes visą gyvenimą jautė visuomenės spaudimą dėl motinos, kurią niekas nelaikė šventąja, tačiau ji įsimyli jauną ir žavų mokyklos autobuso vairuotoją. Mažylę suvaidina Christina Ricci ir tai yra jos lemtingas didysis debiutas kine, paženklinęs ir pažėręs jai daug vaikiškų vaidmenų į priekį.

Filmas apie nieką ir viską. Apie meilę, apie motinos ir dukterų santykius, apie laimės paieškas, draugystę, pasitikėjimą. Pats pavadinimas nieko panašaus neturi su mitinėmis undinėlėmis ir čia fantastikos nerasite, veikiau filmo pavadinimas siejamas su vandens stichija, mat, vandenyje nutinka tai, kas sukrečią šeimą ir leidžia permąstyti tiek savo gyvenimo, tiek visos šeimos vertybes. Vanduo čia apvalančioji dominantė, tačiau filmas tikrai nėra iš tų sunkiasvorių, apie kuriuos reikia daug mąstyti, išknisti daug prasmių, viskas atriekta ir padėta ant lėkštutės, todėl belieka mėgautis puikiomis ir be proto gražiomis aktorėmis, septintu dešimtmečiu ir savaime aiškia istorija. Manau, kad daugeliui lengvo ir paprasto kino mėgėjams turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Snieguolė ir medžiotojas" / "Snow White and the Huntsman"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Snieguolė ir medžiotojas“ (Snow White and the Hunstman) (2012 m.). Taigi, dar viena „Snieguolės“ versija šiais metais – o kiek jų dar bus? Nori nenori, tenka lyginti su nesulyginamu (dėl žanrų skirtumų) „Veidrodėli, veidrodėli...“, pastarasis, mano akimis, buvo tikrai vykęs pravalas. Na, o ši versija, kuri nuteikia pasinerti į tikrą nuotykį ir išgyventi Snieguolės tragediją, man visgi pasirodė kur kas stipresnė ir labiau vykusi – ne toks drąsus pasityčiojimas iš šios legendinės pasakos. 

Žinau, kad nemaža dalis žiūrovų kažkaip visgi skeptiškai vertino šį filmą. Žinau, kad Kristen Steward, kuri jau įgavo plytos ir lentos pravardes dėl savo vienodo ir monotoniško veidelio, visgi nėra tokia jau super prasta, kaip daugelis piešia – tikriausiai čia skonio reikalas. Gal bėgimas per samanotas girias neleido jai atsiskleisti savo lentos sugebėjimui – nežinau, tačiau savo išvaizda, kurią patobulino efektai, manau, tiko šaltam Snieguolės įvaizdžiui, o tai, manau, nėra jau taip blogai. Aišku, visu Everestu Sniegūračką perspjauna legendinė ir kvapą gniaužianti Charlize Theron, kuri iš esmės ir buvo viso filmo veidas, įvaizdis ir tikrasis arkliukas. Jai nepaprastai tiko šis vaidmuo, o jau grožis ir piktumas – puikiai dera su jai parinktu įvaizdžiu, kostiumais, makiažu, ką menkai galima pasakyti apie purviną po paplavas ir girias belakstančią Snieguolę. Kitą vertus, raganą suvaidinti paprasčiau.

Filmas vietomis man panašėjo į „Tristano ir Izoldos“ ekranizaciją – daug pilkumos, šalto vandens, nusilakstančių ir nukamuotų personažų, kurie pakurstyti Snieguolės žodžių, suima savo paskutines dvasios taurumo likučius ir puola klastingą raganą. Pabaiga šiek tiek, sakyčiau, pasirodė skurdoka, bet nerimauti neverta, kadangi IMDb paskelbė, jog buriasi antrąkart kūrybinė komanda ir kurs šios istorijos tęsinį. Tik kažin, ar beverta tęsti šią istoriją? Bijau, kad bus nusivažiuota į lankas... Galėjo palikti taip, kaip yra, o yra ne taip jau ir prastai, sakyčiau, man net patiko, nes buvau išsiilgęs neblogo, įtraukiančios filmo su vaizdo efektais. Aišku, netikėtumo filme buvo mažai, erzino užtęstos kai kurios bereikšmės scenos, kurios nieko nedavė istorijai, tik pratempė laiką. Nepaisant visko, reginys pavyko, efektai efektingi. Ch. Theron nuostabi, lenta šen bei ten kruta, o Luko Besono „Žanos d‘Arc“ laikų kostiumai vėl sugrąžina į viduramžius ir pasakų amžių. Tiesa, vaikams ši pasaka visai netinka...

Įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com