Filmas: "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

 Sveiki,

 

Yra tokių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui, kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą, kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“ (rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius bei Vladas Bagdonas.

 

Filmas pasakoja apie Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre – vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę. Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja, kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai. Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...

 

Visa tai perteikiama per vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas apie faktus.

 

Daugelis piktinasi iki šiol, kad būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta. Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas, kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.

 

Sunku, ką ir bepridurti, tik tai, kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką, kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ – abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau, nei jie įsimyli ir užauga.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pusryčių klubas" / "The Breakfast Club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kultinį amerikiečių filmą „Pusryčių klubas“ (angl. The Breakfast Club) (1985). Na, šį filmą tikriausiai yra apie mūsų tėvų kartą ir toli gražu ne apie tą, kuri buvo uždaryta sovietiniame tvarte, o ta už Atlanto. Paauglių problemos, maištavimas, idealistinės idėjos, kartų konfliktai, nesusikalbėjimai, patyčios tikriausiai šiame filme rasite visko, su kuo dabar susiduria mūsų paaugliai. Filmas apie šeštadienį aštuonioms valandoms paliktus nepažangius ir nedrausmingus vaikus bibliotekoje. Jie vienas kito beveik nepažįsta, jie iš skirtingų mokykloje „socialinių sluoksnių“, tačiau konfliktų įkarštyje prabyla po skauduliais slypintis paauglio tyrumas, suluošintas, nesuprastas, subordinuotas tėvų, mokytojų, aplinkinių balsas.

Išties geras filmas. Man tikrai patiko, jau seniai ketinau pažiūrėti ir, žinote, tikrai nepasigailėjau. Nors filmas lyg ir dvelkia devinto dešimtmečio madų naftalinu, tačiau jis dvelkia gerąja prasme. Filmo tema ir keliama problema tikriausiai dar labai ilgai nepasens. Puikūs dialogai, izoliuota erdvė, bendravimo paauglio užfiksuotos bendravimo manieros, parinkti personažai... Filmas yra tapęs tikra klasika, jį pripažino tiek kino kritikai, tiek dabarties žiūrovai. Na, ir aš komerciškai pridursiu, kad tai geras filmas visomis prasmėmis, turintis meninės vertės, nebuvo nė kiek nuobodu žiūrėti, todėl, sakyčiau, kad vertas visų tų liaupsių, kuriuos yra sulaukęs šis kūrinys.

Keista, toks filmas, dabar pagalvojau, labai tiktų būti rodomas mūsų mokyklų mokiniams, nes tokie dalykai pamoko kur kas daugiau nei pamokslavimai ar taisyklės. Jokiu būdu nesakau, kad filmas skirtas paaugliams, tikrai ne. Tai filmas visiems, kurie nors kartą gyvenime pasakė, kad niekada nesielgs su savo vaikais taip, kaip elgėsi jų tėvai su jais pačiais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmaras Guobų gatvėje 2: Fredžio kerštas" / "A Nightmare on Elm Street Part 2: Freddy's Revenge"

Sveiki,

Dėl šventos vaikystės, kai iš tikrųjų bijodavau užmigti, nes prieš akis regėdavau šio filmo vaizdinius, vėl norėjau sugrįžti ir atgaivinti prisiminimus, nutariau pažiūrėti „Košmarą Guobų gatvėje 2: Fredžio kerštas“ (angl. A Nightmare On Elm Street part 2: Freddy‘s Revenge) (1985). Pirmosios dalies nežiūrėjau, nes ją atsimenu puikiai ir matęs ne kartą – tikra siaubo klasika, ko nepasakysi apie 2010 metų naująją ekranizaciją. Antroji dalis buvo sukurta žaibiškai IX dešimtmečio viduryje, tačiau, manding, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, nė iš tolo neprilygsta pirmajai daliai.

Pirmieji kadrai – mokyklinis autobusiukas, kuris balansuoja ant uolos tikriausiai yra vieni stipriausių filmo kadrų, o visa kita tiesiog kažkoks pasityčiojimas. Nepatiko. Filmas kažkoks be atmosferos, siužetas labai lėkštas ir jo realizacija labai banali, nors „grūdą“ filmas turėjo – Fredis fiziniu pavidalu iš sapno erdvės persikelia į realybę, tačiau viskas suskubėta, atmosferos neišlaikyta, o siaubo scenos nė iš tolo neprilygsta pirmtakui. Viskas atrodė fragmentuota, sukarpyta, o vaidyba... Apie vaidyba galiu tik patylėti, nes tiek antraeiliai aktoriai, tiek pagrindinis aktorius Marck Patton, kuris po šio filmo kaip ir baigė aktoriaus karjerą – ir pačiu laiku – buvo baisesnė už patį filmą! Ir jei ne aktorė Kim Myers, kuri visą filmą buvo stulbinamai panaši į jaunąją Meryl Streep, tai buvo laiko su kolega diskutuoti, ar nebus tais metais M. Streep pasidariusi plastinės ir apsimetusi kita aktore, tai tikriausiai viduryje filmo būčiau ir užmigęs.

Tikrai, žiūrovai, mane labai nuvylė šio legendinio filmo tęsinys. Nepatiko nei aktoriai, nei siužeto realizavimas, nei vaidyba, nei atmosferos nebuvimas... Tiesiog tuščias laiko gaišimas. Ar bereikia sakyti, kad tai tikriausiai pati silpniausia „Košmaras Guobų gatvėje“ dalis? Tokia silpna, kad bijau bežiūrėti kitas dalis...

Mano įvertinimas: 2.5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldžios svajonės" / "Sweet Dreams"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Saldžios svajonės“ (angl. Sweet Dreams) (1985), kurį režisavo Karel Reisz, tas pats režisierius, kuris ekranizavo „Prancūzo leitenanto moterys“ (1981). Šįkart tai paskutinis ilgo metražo režisieriaus darbas, kuris pasakoja apie legendinę amerikiečių dainininkę Patsy Cline gyvenimą. Patsy Cline, kaip žinia, žuvo lėktuvo avarijoje savo sceninės šlovės viršūnėje, palikdama savo vyrą ir vaikus...

Patsy Cline pradėjo savo karjerą dainuodama vienoje užeigoje country stiliaus dainas, netrukus ji išsiskyrė su tuometiniu vyru ir užmezgė aistringą romaną su savo gyvenimo vyru, kuris jai buvo retsykiais per žiaurus, mušdavo ją, o ir nevengdavo „nueiti į šoną“, tačiau pats buvo labai pavydus. Apie šiuos santykius ir sceninį gyvenimą ir sukasi viso filmo struktūra. 

Na, filmas tikrai nėra itin įspūdingas, bet labai geras tai tikrai. Jeigu Jums kažkiek patiko „Asmens sargybinis“, tai šis filmas taip pat patiks. Tik šįkart pasakojama apie realiai gyvenusią moterį ir jos gyvenimą. Filmas gal ir senas, tačiau neišsigąskite, jis tikrai turi gero parako ir atitinka gero, skoningo ir įtaigaus biografinio filmo elementus. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukuria legendinė aktorė Jessica Lange, kuri gauna berods ketvirtąją savo karjeroje „Oskaro“ nominaciją. Jos vaidyba nepriekaištinga, šitoks įsijautimas į stilių, laikmetį ir panašumas į realią atlikėją nepaliko nepastebėtas ne tik kino kritikų, bet ir žiūrovų. Labai patiko ir Ed Harris aktoriaus pasirodymas. Šis aktorius daugiau ar mažiau pasirodo puikiai, bet vis praslysta pro mano akis jo besikeičiantis veidas ir amplua, kad tiesiog vėl reikėjo žvilgtelėti į jo filmų biografiją. Radau vieną filmą, kuris man labai patiko su juo, kur demonstruojama aukšta vaidybos technika – tai Agniežkos Holand pastatytas filmas „Kopijuojant Bethoveną“ (2006).

Šiaip filmas man išties labai patiko tiek dėl aktorių, tiek toji papasakota istorija. Ir, žinoma, jei ne Jessica Lange, tikriausiai, šio filmo niekada nebūčiau pamatęs. Visgi tai vos kiek silpnesnis dėl savo siužetinių vingrybių filmas už jos ankstesnį „Oskarinį“ filmą „Francis“, bet šiaip rekomenduoju pažiūrėti „Saldžias svajones“. Filmas pavadintas P. Cline vienos dainos pavadinimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.1

Kaip sakant, „prie progos“, siūlau pasiklausyti Patsy Cline „Crazy“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela