Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Du popiežiai" / "Two Popes"

Sveiki,

Režisierius Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas „Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl. Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.

Komedijos elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu, o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį sprendimą atsistatydinti iš pareigų...

Žinoma, filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina, nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).

Pagrindinius vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce. Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo, tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio, kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir kulto bei buitinių mikso.

Nesakau, kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela