Sveiki,
Režisierius
Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir
sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos
valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas
„Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko
nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo
zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl.
Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto
įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.
Komedijos
elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios
atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju
Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas
kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios
tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa
požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios
valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas
XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu,
o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus
argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai
išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį
sprendimą atsistatydinti iš pareigų...
Žinoma,
filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo
novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina,
nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai
viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa
popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš
argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).
Pagrindinius
vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce.
Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai
korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir
visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek
holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais
pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo,
tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas
labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio,
kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų
filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir
kulto bei buitinių mikso.
Nesakau,
kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių
gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės
asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su
pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano
dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog
pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per
Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 75/100
IMDb:7.6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą