Filmas: "Du popiežiai" / "Two Popes"

Sveiki,

Režisierius Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas „Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl. Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.

Komedijos elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu, o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį sprendimą atsistatydinti iš pareigų...

Žinoma, filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina, nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).

Pagrindinius vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce. Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo, tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio, kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir kulto bei buitinių mikso.

Nesakau, kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištikimasis sodininkas" / "The Constant Gardener"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

Gal paskutiniu metu nuklydęs į serialus praradau gebėjimą mėgautis didžiuoju kinu? Tokį klausimą sau uždaviau pažiūrėjęs brazilų režisieriaus Fernando Meirelles filmą „Ištikimasis sodininkas“ (angl. The Constant Gardener) (2005), kuris tiesiog buvo kritikų liaupsinamas, nominuotas net keturiems „Oskaro“ apdovanojimams, tiesa, aktorei Rachel Weisz pavyko pelnyti tiek „Oskarą“, tiek „Auksinį gaublį“ kaip geriausiai antro plano aktorei.

Visgi filmas šiek tiek mane nuvylė, nes tikėjausi kur kas daugiau. Žymiai daugiau. Štai ankstesnis režisieriaus filmas „Dievo miestas“ (2002) apie brazilų lūšnynų mafiją sukėlė mano galvoje tikrą audrą ir ilgai negalėjau savęs nuraminti, o „Ištikimasis sodininkas“, pagal 2001 metais išėjusį romaną pastatyta juosta buvo, švelniai tariant, rimta tema pakalbėta skystokai. Visų pirma filmas dvelkia romantiniu maištavimu – nei iš šio, nei iš to atsiranda veikėja, ginanti pasaulį nuo globalinio susinaikinimų ir pamilsta naivų daktarą Džastiną. Filmas konstruojamas iš pradžių, kaip romantinė drama, apie santykių pasiaukojimą ir bla bla bla, tiesiog migdė, o dar tie iškarpyti kadrai, kurie kaip įkaitintas lituoklis pjaustė nechronologišką istoriją, isteriškai nervino. Tas tiesa. Vėliau viskas su pirmuoju veikėjos nėštumu slinko į pakankamai aiškias viso filmo vėžias – nešvarius formacijų kompanijų žaidimėlius trečiosiose Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Prasideda didžiųjų medicinos kompanijų ir teisėsaugos bei mokslininkų maištininkų šachmatinių figūrų žaidimas, o šalia to ir Džastino byrančios meilės iliuzijos ir abejonių domino vorelė. Kaip ir „Dievo miestas“, taip ir čia, režisieriui svarbi išlieka įmantri filmo pasakojimo struktūra laiko atžvilgiu – tai išties sveikintina, tačiau pats filmas kažkaip mažai kuo jaudino.

Tiesa, surinkti puikūs aktoriai. R. Weisz gavusi „Oskaro“ ne be pagrindo, ji šiame filme išties natūrali, praktiškai be grimo, spuoguota, susivėlusi ir visa „naminė“. Puikiai pasirodė Ralph Fiennes, kostiminių-istorinių dramų sunkiasvoris, kuriam ir šiuolaikiškos juostos visai tinka. Nežinau, gal per daug vyno užsiurbiau, bet mano jausmų receptoriai šiam iš esmės neblogam filmui buvo itin abejingi ir net pykau ant savęs, kad nepatyriu to katarsio, kurį rengiausi ir maniausi patirsiąs taip kruopščiai atsirinkęs šią kino juostą. Ką gi. Būna dienų lyg tyčia...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo miestas" / "City of God"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Dievo miestas“ (City of God) (2002 m.). Iš tikrųjų jau gan seniai planavau pažiūrėti šią juostą, bet mano filmų sąrašai tokie begaliniai, kad baigiu juose visai pasiklysti. Neįtikėtinai talentingas brazilų režisierius Fernando Meirelles, kuris sukūrė tokius filmus kaip „Aklumas“, „360“, ryžtasis tikram iššūkiui – „Dievo miestui“. Filmas stiprus visais atžvilgiais – stipri ir įtikinama istorija, ryškiai išreikšta emocija, problematika, nuostabus operatoriaus darbas, garso takelis ir spalvos. Ko dar reikia geram filmui?

Man asmeniškai filmas kažkuo susikalba su „Lūšnynų milijonieriumi“, tik šįkart tai braziliškos kultūros variantas be sencacingojo laimingo likimo televizijos šou laimėjimo. Sudėtinga, gan paini, įtempta pasakojimo fabula neleidžia nuobodžiauti klausantis Dievo miesto istorijos. Tai pasakojimas apie tam tikrą getą, kuriame gyvena skurstantys ir iš miesto išvaryti gyventojai. Miestą valdo keletas narkotikų prekeivių ir ištisas būrys vaikėzų, lakstančių su ginklais ir šaudančius į visus, kai netingi. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa tai valdo paauglių gvardijos. Sunku patikėti, kad filmas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis.

Daug smurto ir žiaurumo filme, bet jis nėra pagrindinis akcentas, veikiau tai pasakojimas kaip tai, kaip tarp tokių žmonių gali užaugti albinosas t.y. šviesulys, kuris nori geresnio gyvenimo, turi svajonių ir jas vargais ne galais pasiekia. Filmas neprailgs tikriems kino fanams, nes šiaip ar taip, jei nematėte, verta pamatyti – filmas sukurtas prieš dešimtmetį, o atrodo taip, lyg būtų ką tik į kino teatrus atkeliavęs. Manau, kad tai mažas šedevriukas, paliečiantis egzotiškąją Braziliją.

Įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com