Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siela" / "Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul) (2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...

Toks būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal net meistrai bei genijai.

Filmas kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui, Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22, sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną, yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti, atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas pateikiama maždaug linksmai, savaip.

Bet kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dievo miestas" / "City of God"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Dievo miestas“ (City of God) (2002 m.). Iš tikrųjų jau gan seniai planavau pažiūrėti šią juostą, bet mano filmų sąrašai tokie begaliniai, kad baigiu juose visai pasiklysti. Neįtikėtinai talentingas brazilų režisierius Fernando Meirelles, kuris sukūrė tokius filmus kaip „Aklumas“, „360“, ryžtasis tikram iššūkiui – „Dievo miestui“. Filmas stiprus visais atžvilgiais – stipri ir įtikinama istorija, ryškiai išreikšta emocija, problematika, nuostabus operatoriaus darbas, garso takelis ir spalvos. Ko dar reikia geram filmui?

Man asmeniškai filmas kažkuo susikalba su „Lūšnynų milijonieriumi“, tik šįkart tai braziliškos kultūros variantas be sencacingojo laimingo likimo televizijos šou laimėjimo. Sudėtinga, gan paini, įtempta pasakojimo fabula neleidžia nuobodžiauti klausantis Dievo miesto istorijos. Tai pasakojimas apie tam tikrą getą, kuriame gyvena skurstantys ir iš miesto išvaryti gyventojai. Miestą valdo keletas narkotikų prekeivių ir ištisas būrys vaikėzų, lakstančių su ginklais ir šaudančius į visus, kai netingi. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa tai valdo paauglių gvardijos. Sunku patikėti, kad filmas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis.

Daug smurto ir žiaurumo filme, bet jis nėra pagrindinis akcentas, veikiau tai pasakojimas kaip tai, kaip tarp tokių žmonių gali užaugti albinosas t.y. šviesulys, kuris nori geresnio gyvenimo, turi svajonių ir jas vargais ne galais pasiekia. Filmas neprailgs tikriems kino fanams, nes šiaip ar taip, jei nematėte, verta pamatyti – filmas sukurtas prieš dešimtmetį, o atrodo taip, lyg būtų ką tik į kino teatrus atkeliavęs. Manau, kad tai mažas šedevriukas, paliečiantis egzotiškąją Braziliją.

Įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com