Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deganti lyguma" / "The Burning Plain"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Deganti lyguma“ (The Burning Plain) (2008) man asmeniškai labai puikiai šliejasi su prieš tai regėtu „Motina ir dukra“ (2009), tik ši meksikiečio režisieriaus Guillermo Arriaga juosta ne tokia emocionaliai įtempta, veikiau ji žaidžia su laike išdėliotais įvykiais, ilgai neleidžia susieti įvykių galvoje, nors ir taip aišku, kad pasirinkta gan populiarus dramos kūrimo principas – chronologinė istorijos koliažo dėlionė, kuri galiausiai išsisprendžia kaip ir visos istorijos.

Kritikai šį filmą labai greitai sumaitojo, nors nepasakyčiau, kad juosta jau tokia prasta, bet turiu pasakyti, kad su ja reikia šiek tiek kantrybės, čia neužtenka fantastiškų aktorių – Charlize Theron, Kim Basinger ir Jannifer Lawrence. Žinoma, patys ištikimiausi šių aktorių sekėjai turėtų pamatyti šią juostą. Na, o man, pakankamai supinta ir graudinanti istorija, (kaip čia taisyklingiau išsireiškus?), „nepaėmė“ manęs. Žiūrėjau, lyg ir patiko, lyg ir gerėjausi aktorėmis, lyg ir mėgavausi laiko šuoliais „pirmyn-atgal-pervidurį...“, tačiau po seanso neliko didesnių apmąstymų ir permąstymų, sukrėtimo, oro trūkumo. Pasigedau kažko kito. Drama liko vidutinybės aptvarėlėje, kaip tos avys... Nors avis gano, nelaiko aptvaruose, nebent žiemą.

Šiaip ar taip nerekomenduoju tiems, kurie tikrai ruošiasi ir ketina išvysti stiprią dramą, kuri užgula krūtinę kaip nėščia dramblio patelė, bet jeigu norite vidutinės pusiau egzotiškos dramos, atmiežtos klausimais – kas yra motina, kas yra motiniškas instinktas, paaugliškos meilės pasekmės, laimingas ar neišsipildęs gyvenimas, praeities blogi sprendimai ir kiti kasdieniai dramų nagrinėjami klausimai, manau, tad  šis filmas kaip tik tai Jums!

Man įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina kaip aš: Gwen Araujo istorija" / "A Girl Like Me: The Gwen Araujo story"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau rašiau asmenišką įrašą apie realiai egzistavusį transeksualą Gwen Araujo, šįkart noriu pakomentuoti Agnieszkos Holland biografinę dramą apie šią asmenybę „Mergina kaip aš: Gwen Araujos istorija“ (A Girl Like Me: The Gwen Araujo Story) (2006). Na, paskutiniuoju metu ypatingai esu susidomėjęs šios lenkų režisierės darbais ir žiūriu, kad esu jau pamatęs nemažai jos darbų ir kaskart ji mane stebina savo universalumu. Nežinau, kas režisierę paskatino imtis šios biografijos statymo, bet darbas pavyko. O ko čia stebėtis, juk tai Agnieszka Holland!

Techniškai žiūrint, ši juosta nėra geriausias režisierės darbas ir toli gražu neprilygsta „Kopijuojant Bethoveną“ (2007), sakyčiau, braižas primena TV užsakytą filmą (tiesą sakant, kanalas ir užsakė šią juostą), todėl turint tikriausiai ribotą biudžetą, Holland teko kapstytis iš padėties. Tai tikriausiai pats neestetiškiausias mano jos matytas filmas, turintis mažai „dvasios“, o pasakojimas labiau nukreiptas į medžiagos turinį, o ne tai, kas slypi už kadro ir dvasiniuose herojų lygmenyse. Tikriausiai TV būtent ir prašė tokio filmo, nes Holland statydama savarankišką ir nepriklausomą filmą, šventai tikiu, būtų sukūrusi visai kitokį variantą. Na, negalima sakyti, kad filmas bedvasis, jis turi dvasią, tik ji jau kažkur matyta, statyta pagal standartinius modelius, pasitelkiant ne individualius niuansus, o standartinius.

Filmo medžiaga išties jaudinanti – motinos susitaikymas su vaiko lyties transformacija ir transeksualo prisitaikymas prie aplinkos ir galiausiai nužudymas. Išties biografinė drama turi ką papasakoti ir parodyti. Puikiai atrinktas transeksualo vaidmeniui aktorius JD Pardo, netgi išvaizda kažkiek primena tikrąją G. Araujo. Juosta yra ne tik meninė, bet kartu ir pažintinė medžiaga apie taip nuo mūsų visų nutolusį „egzotišką“ tapatybės virsmą. Personažuose daug kančios, daug visuomenės susipriešinimo, tačiau nemanau, kad viskas ištransliuota ir parodyta taip, kaip buvo realiai. Manau, filmas galėjo būti ir geresnis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela