Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tautos gimimas" / "The Birth of Nation"

Sveiki, skaitytojai,

Jau nepamenu, kelinta mano gyvenime juosta apie juodaodžių vergystė JAV-ose ir Pilietinio karo išvakares... Gal skaičiuoti ir neverta, bet verta tiesiog prisiminti, ką duoda filmas po seanso ir kiek jis dar „gyvena“ tavo mintyse. Viena naujausių istorinių-biografinių dramų, teatre ir kine ne kartą ekranizuota „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of Nation) (2016) pasakoja apie tuos tamsiai gūdžius laikus, kai medvilės plantacijos laukuose nugaras lenkdavo vergai.

Filme pasakojama realiai sukilimą vygdžiusio juodaodžio pamokslininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant, filmas žiūrovų kiek sutiktas per abejingai – gal lygino su literatūriniu kūriniu ar kitais pastatymais, nežinau, tačiau filmas manęs abejingo nepaliko. Šioje tragedijoje daug kas sukelia „nepatogumo“ – psichologinis ir fizinis smurtas, žmonių socialinė padėtis, baisi santvarka, griūvantis žmogaus gyvenimas... Tiesa, filmo raiškos ir režisūrinė „mandrystė“ nėra nauja ir kažin kokių inovacijų čia vargu, ar pastebėsite, nes viskas daugiau ar mažiau perteikta populiariojo kino maniera, bet šiai istorijai, mano galva, labai tiko, nes filmas išėjo universalus: veikia kaip naratyvinė jaudinanti istorija ir kartu kaip edukacinė šviesa.

Akivaizdu, kad režisieriui Nate Parker ši istorinė medžiaga buvo itin svarbi, nes jis ryžosi dar ir atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmas kelia „gerai atidirbto“ darbo įspūdį. Net nežinau, po kelerių nevykusių filmų seanso, matyt, suskystėjau, nes „Tautos gimimas“ pasirodė netgi nuodėmės verta razina, kurioje net nesinori ieškoti priekabių, nes visumoje viskas man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nakties šešėliai" / "Dark Shadows"

Sveiki visi,

Šiandien grįžtu į komercinį kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti kino filmą „Nakties šešėliai“ (Dark Shadows) (2012 m.). Na, iš tikrųjų daugelis nekantriai laukė šios juostos pasirodant ir daugelis kažko labai tikėjosi – vieni džiaugėsi, kiti buvo nusivylę. Viena šviežiausių juostų apie ... vampyrą. Ir vėl! Ką galiu pasakyti, vienu metu pasijutau taip, lyg vėl žiūrėčiau „Adamsų šeimynėlę“ – tie rūmai, žmonių apranga, stilius, 1972 – ųjų gėlių vaikų era. Tik klausimas mane kamavo, ar Džoniui Depui neprasidėjo kokia nors alergija nuo 5 kilogramų pudros? Tikriausiai ne, įpratęs nuo Todo Svynio laikų, pastarasis miuziklas man buvo maža tragedija, tačiau „Nakties šešėliai“ nenuvylė, atvirkščiai, didelių pretenzijų neturėjau ir gavau visai smagaus reginio. Filmas, kaip sakė Marius Kulvietis, skirtas poilsiui, kitaip tariant, pramogai. Daug grimo, savotiškas garso takelis, kilogramas vaizdo efektų, Dž. Depo vardas ir pritraukiam mases į kino ekranus. Gal ir nieko strategija.

Filme labiausiai man patiko ragana Eva Green ir jos netikėtas (debiutas?) po tokių filmų kaip „Tobulas jausmas“, „Gimda“, „Svajotojai“ Holivude. Bet nieko, ji žaviai suvaidino porcelianinę raganą. Nuobodžiausia tikriausiai buvo keršto ir meilės istorija – labai jau nuvalkiota, tačiau pabuvoti su keista Kolinsų šeimynėle tuose senuose rūmuose iš tikrųjų viliojo ir atmosfera išlaikyta taikliai. Nepaisant to, kad nieko filmas nenustebino, neparuošė jokių papildomų staigmenų siužetinėje plotmėje, nieko nešokiravo, nesugraudino... liko tik gražus atvirukas, spalvingas, įmantrus ir kaip tas ledų popieriukas – ledai suvalgyti, o popierėlis vis dar rankose. Smagus reginys lengvam vakarui – nei daugiau, nei mažiau. Manau, komercinio filmo mėgėjams turėtų iš tikrųjų tikti ir patikti.

Įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Sparnuotieji padarai" / "Winged Creatures"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pratęsti Dakotos Fanning filmų sagą. Šįkart tai filmas „Sparnuotieji padarai“ (Winged Creatures) (2008 m.). Ne, tai ne mistinis ir ne fantastinis filmas, nors pavadinimas ir turėtų kažkiek klaidinti. Filmas išties yra neprastas, bet ir ne pats įspūdingiausias. Man asmeniškai patiko retrospektyvinis pasakojimo tipas, kada užpuolikas užteina į kavinukę ir pradeda visus šaudyti, galiausiai pats nusižudo, o veikėjai per visą filmą mintimis vis grįžtą į tą momentą ir parodoma vis daugiau ir daugiau kadrų. Kokią dramą išgyveno po įvykio kavinėje išlikę gyvieji – juk ten buvo ir šeimos, ir šiaip vaikai. Kas atsitinka, kai pažiūri mirčiai į akis ir per plauką išlieki gyvas? Filmas sako, kad viskas pasikeičia šiame gyvenime, veikėjai labai charakteringai pavaizduoti, kiekvienas išgyveną dramą savaip, kiekvienas atranda kelią prie išgijimo ir susitaikymo.

Iš tikro pagalvojau, kad filme vėliau įsivels mistiniai dalykai, kaip antai filme „Keleiviai“, tačiau nieko panašaus. Režisierius Rowan Woods išlaiko psichologinę įtampa, palikdamas klaustukų žiūrovui iki pat pabaigos, kada bus tas momentas, kada herojai dvasiškai palūš ir pripažins, kad jiems skauda, kad jie dar gyvena įvykių baimėmis. Vienas charakteringiausių personažų buvo Dakotos Fanning vaidmuo, apie mergaitę, kuri apgynė tėvo mirties garbę ir fanatiškai ėmė tikėti Dievu. Nustebino, jog ir šitaip žmonės grumiasi su sunkumais, o ką jau besakyti apie motiną, kuri visai nebemaitino savo kūdikio po šio incidento...

Šiaip filmas galbūt ne kiekvienam, kitiems norisi kažko gal ir daugiau, daugiau veiksmo ar kažko, bet man asmeniškai filmui nieko beveik netrūko, susižiūrėjo visai įdomiai, tačiau bijau, kad praslinkus tam tikrai laiko distancijai, šį filmą tiesiog pamiršiu.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 5.7  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maži vaikai" / "Little Children

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maži vaikai“ (Little children) (2006 m.) Na, tai pasakojimas apie į miestelį grįžusį pedofilą, kuris kažkada parodė nepilnamečiui savo genitalijas, šalia vystosi pagrindinė tema – dviejų nuostabių žmonių jausmai. Tiek vyras, tiek moteris turi trimečius vaikus, bet kartu turi ir atskiras šeimas, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių nesijaučia laimingi. Jie kasdien susitinka su vaikais prie baseino, vaikų parke ir kalbasi, įsimyli, mylisi ir pan. Šalia vystosi kažkur neapykanta pedofilui, kurį persekioja vietiniai, neduoda ramybės ir patys labiau sužvėrėja nei galima numanyti. Žmonės būna labai žiaurūs, kai nori apsaugoti save nuo maniakų, tačiau, koks tikrasis yra pedofilo gyvenimas, kai jis nori lyg ir grįžti į gyvenimą? Šios dvi linijos bauginančiai susikirs. 

Žinot, buvo kraupu žiūrėti į tą vargšą žmogelį, kurio engė visi, buvo žiauru, nes maniau, kad jis kažką blogo padarys kitiems. Labai keistai ir įtikinamai surežisuotas ir suvaidintas šis personažas. Graudi užsimezgusi dviejų žmonių meilė irgi iš pirmo žvilgsnio nėra jau tokia tobula, tačiau, kas jiems nutiks – tebūnie paslaptis. Tai filmas nominuotas net trim „Oskaram“. 

Kate Winslet sukuria dar vieną nuostabų vaidmenį. Na, ir iš tikrųjų tegu niekada ši aktorė nesidaro jokių plastinių operacijų ar ko, nes jos natūralume ir slypi grožis. Išties, tikriausiai ar tai nebus antras jos stiprumo vaidmuo po „Skaitovo“, suvaidinta įtikinamai, gerai, kamera ją dievina. Tą patį galiu pasakyti ir apie Patrick Wilson ir Jennifer Cinnelly, taip pat labai garsius pasaulinio lygio aktorius. Filmas paliečia visuomenės ir asmeninius dalykus, juos bando lyg ir teisinti, analizuoti žmoguje esantį žvėriškumą ir kartu žmogiškumą iš skirtingų pozicijų. Žmonės yra kaip vaikai, kuriems atsibosta ir jie pasineria į kitokį žaidimą, į aistros ir flirto žaidimą, tačiau kai jie pajaučia pavojų, jog viskas gali baigti, jog išgyventas turtas ir artimieji yra čia ir dabar, tada jie lyg vaikai vėl grįžta pas savo „tėčius ir mamutes“. 

Man asmeniškais šis filmas tiko ir patiko. Nuostabi vaidyba. Įdomi pozicija. Kartu kriminalinis nenuspėjamumas. Intriga. Subtilūs jausmai. Psichologinė analizė. Viskas vienoje vietoje, o ko dar daugiau ir benorėti? Rekomenduoju tiesiog visiems, be jokio išskirtinumo, nes manau, jog kažkas vis tiek bus atrandama ir pritaikoma gyvenime.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela