Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Los Andželas slaptai" / "L.A. Confidential"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential) (1997) yra vienas iš tų retų filmų, kada kritikų ir žiūrovų nuomonės sutampa. Filmas sulaukęs ypatingo tiek komercinio pasisekimo, tiek kokybės vertinimų gerąja prasme. Mes turime išverstą romaną tuo pačiu pavadinimu, tačiau man asmeniškai neteko skaityti šio kūrinio, bet galiu pasakyti, kad nesu kriminalinių-detektyvinių dramų mėgėjas, tačiau šis vienas iš ne daugelių filmų, kurie patraukė savo dėmesį tiek siužetu, tiek aktoriais, tiek puikiais įvertinimais.

Taip, tai dar vienas pasakojimas apie korumpuotą policijos darbą. Visai kaip ir filme, kurį visai neseniai žiūrėjau „Niujorko šešėlyje“ (2012). Sakyčiau, kad filmai beveik lygiaverčiai, bet turint galvoje, kad ši juosta pristatyta 1997 metais, neįmanoma nesižavėti puikiu režisūriniu darbu. Filme sutinkame žaviąją Kim Basinger, paskutiniu dešimtmečiu visai pasitraukusi iš populiarių ir dėmesio vertų filmų. Čia ji atlieka savotiškos geišos vaidmenį, labiau dekoracinis vaidmuo, nes filmas vis tiek yra labiau „vyriškas“ ir jame dominuoja vyriška energija ir brutalumas. Nepakartojamai puikiai pasirodė trijulė – Kevin Spacey, Guy Pearce ir Russell Crowe. Visi trys vyrukai įkūnijo labai skirtingus charakterius ir temperamentus – nuoseklusis, grubusis ir galvočius. Trys skirtingi vyro tipai policijoje ir tik klausimas, kaip tokie skirtingi vyrai gali sutapti ir dirbti? Ogi pasirodo labai paprastai, – papildant vienas kito veiksmus.

Šiaip pats siužetas tikrai stiprus, tikras detektyvinis katarsis šio žanro mėgėjams, o novatoriškas ir užtikrintas žvilgsnis į kriminalinį teisėsaugos pasaulį tik leidžia dar labiau suabejoti mūsų sistemos grynumu ir švarumu. Los Andželas yra vienas nuodėmingiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, čia daugelis yra pasiturintys, todėl nenuostabu, kad veiksmas vyksta antrajame nuodėmių mieste, taip dar labiau pakurstant žiūrovui alkį apsilankyti šiame mieste, o gal kai ką ir atbaidyti. 

Man filmas patiko, nors ir pakankamai ilgas, bet neprailgo. Geri aktoriai, truputį nenuspėjamas siužetas ir įdomūs charakteriai įtraukė ir nebepaleido iki pačios pabaigos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virš įstatymo" / "Lawless"

Sveiki visi,

Šiais metais Kanų kino festivalyje debiutavo apokalipsinės dramos „Kelias“ kūrėjo naujausia režisieriaus John Hillcat kriminalinė drama „Virš įstatymo“ (Lawless) (2012 m.). Šiaip iškart užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad šio filmo visai net neketinau žiūrėti, nes visokiausi gangsteriai kine manęs toli gražu nežavi, tačiau iš šio režisieriaus galima tikėtis ir staigmenų, net jei filmas apie gangsterius. Nepamenu net kokią paskutinę dramą mačiau šia tema... Ar tik nebus 2009 metų pristatyta gangsterinė drama „Visuomenės priešais“ su J. Depp  ir M. Cotillard? Tąkart filmas pasirodė „visai nieko“, bet ryškesnių įspūdžių taip ir neišsaugojau...

„Virš įstatymo“ – tai be jokios abejonės mane kažkiek nustebinęs filmas – gerąja prasme, nes joje atradau visus išsiilgtus gero filmo elementus. Žinote, kai režisierius talentingas, o scenarijus nebanalus ir nevienkryptis apie įsimylėjėlius, tai jau šis tas išeina. Šįkart tai pusiau istorinė drama apie tris brolius Sauso įstatymo eroje Amerikoje, kai pjaunasi valstybės pareigūnai su nepaklusniais kaimo pilstuko gamintojais ir platintojais. Tai laikai, kai nesilaikyti įstatymo yra garbinga, o korumpuotoji valstybė tampa ne tik provincijos, bet ir visos šalies priešu. Žinote, iš pradžių kiek mane nervino per platus istorinis kontekstas, personažai murzinais veidais mainėsi, vežiojo stiklainiuose degtinę, kažkas įvažiuodavo, pašaudydavo – ir nesupranti, kada megsis siužetinė linija (o gal jau mezgasi?), nes istorinis kontekstas per daug jau ryškiai iš pradžių pasirodo piešiamas, tačiau tik įpusėjus juostai, supranti, kad viskas gražiai susigula į priežasčių ir pasekmių pradalges. 

O šiaip tai pakankamai gerai realizuota realiai egzistavusių brolių gyvenimo istorija ir jų nemirtingumo legenda. Čia viskas kaip ir paprasta: blogiukai prieš geruosius, paraleliai mezgasi (ir ačiū Dievui, kad ne pagrindinės!) pašalinės meilės istorijos. Pakankamai žinomi aktoriai neleidžia nesistebėti naujaisiais amplua, man asmeniškai įtikinamiausias buvo kietasis brolis Fosteris (aktr. Tom Hardy), nors pagrindinis vairas buvo patikėtas jaunėliui broliui Džekui (aktr. Shia LaBeouf), kurio asmenybė istorijos eigoje labiausiai evoliucionuoja ir tas virsmas, naujo žmogaus atsiradimas bailio kailyje yra vienas iš ryškiausių ir įtikinamiausių filmo arkliukų. Žinoma, stiprus scenarijus ir operatoriaus darbas bei režisūriniai niuansai gal nėra tokie kitoniški ir išskirtiniai kaip filme „Kelias“, tačiau pakankamai įtraukiantys ir nenuobodūs, kaip tikėjausi filmo pradžioje.

Šiaip filmas pakankamai vyriškas, tačiau tinka ir moterims. Filmo finalas gal kiek „netikėtai tikėtas“ – nemirtingumo mito patvirtinimas ir kartu paneigimas, truputį netikėtas ir malonus sprendimas, mano akimis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela