Filmas: "Blogasis samarietis" / "Bad samaritan"

Sveiki,

Paskutiniu metu retai kada bepamatau kokį nors įtempto siužeto trilerį, o jie man kažkada labai patikdavo. Tik vienu metu buvau jų „atsivalgęs“, todėl gal sąmoningai ėmiau ir atsisakiau. Bet ateina metas ir vėlei grįžtame prie tam tikrų žanrų ir vėl suklumpama arba... retesniais atvejais apsidžiaugiama. Vienas toks trileris „Blogasis samarietis“ (angl. Bad Samaritan) (2018), kuris pasakoja apie du jaunus sukčius, kurie aptinka vieno bepročio psicho namuose įkalintą merginą, tačiau problema tame, kad jis pats būdamas sukčiumi dar nori pagelbėti merginai.

Iš esmės filmas kuo puikiausiai kaip trileris žiūrisi. Netgi smagiai galima mėgautis keliama įtampa, analizuoti psichuojančio žmogaus psichologinius požymius, išgyventi dėl jaunuolio gyvybės, palaikyti merginą... Čia kaip ir „Panikos kambarys“ su J. Foster. Principas lyg ir neblogas, tačiau visi šio filmo triukai jau seniai patikrinti kine dar nuo A. Hitchckoko „Psicho“ laikų. Gerai, pasirinkę šį filmą, sąmoningai tikriausiai nė vienas kažin kokių inovacijų ir nesitikėtume, todėl toks produktas gana vidutiniškas. Smarkiai hiperbolizuotas piktadarys dėl savo vykusios ekspresyvios išvaizdos ir vaidybos kelia netgi susižavėjimą aktoriumi, tačiau beregint permąsčius jau matytus psichus, pagalvoji, kad – velnias, gi vis tiek nieko naujo nėra. Visi to veikėjo požymiai jau tapę psichuojančiojo štampais ir klišėmis. Turtuolis visais atvejais yra preciziškai kruopštus, nuolat užbėga keliais strateginiais ėjimas prieš jaunuolį, kuris iš esmės irgi priklauso nusikalstamam pasauliui, tačiau visa gelbėjimo istorija patvirtina, kad negalima spręsti apie knygą vien iš jo viršelio.

Visgi silpniausia siužetiškai vieta yra šio trilerio atomazga. Kodėl staiga vyrukas „blogietis“, kuris turi aštrią vunderkindo nuovoką staiga pabaigoje tampa toks bukas, kad nieko nebesiskiria nuo pripučiamos lėlės? Netgi žinodamas tokių filmų klišes, kad vienu kastuvu kaukštelėjimo per galvą neužtenka (kaip ir vienos kulkos), kad veikėjai mirtų, nes šie būtinai lemiamą akimirką suspės atsipeikėti ir dar paleisti kokią nors kulką. Nelogiška, dirbtina ir net kiek absurdiška filmo pabaiga sunaikina visai iš pažiūros neprastą trilerio visumos įspūdį.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela