Filmas: "Atmintis" / "Memory"

 Sveiki,

Daug draminių filmų yra sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs, bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.

Pagrindinė veikėja – ant motinos daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti 13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone. Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų. Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...

Filmo scenarijus literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai, nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...

Visgi filmas, kaip minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis, tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį. Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo, kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Motinos instinktas" / "Mothers' Instinct"

 

Sveiki,

Prancūzų aktorius Benoît Delhomme savo karjeroje sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, tačiau tik visai neseniai debiutavo kaip režisierius su filmu „Motinos instinktas“ (angl. Mothers' Instinct) (2024), pasikviesdamas dvi „Oskaro“ žvaigždes – Anne Hathaway ir Jessica Chastain, todėl filmas – nori to ar ne? – tapo pastebėtas plačiosios publikos.

Apie žiaurų ir nenuspėjamą motinos instinktą Holivudas ir apskritai nepriklausomas kinas dažnai mėgsta kurti visokias istorijas, dažniausiai tai kliše tampantis leitmotyvas, kuris verčia nusižengti moralei ir dorovei. Ko motina nepadarytų dėl savo vaikų gerovės? Panašiai kalbama ir šiame trileryje apie dvi kaimynes ir geriausias drauges Alisą ir Seliną. Abi turi vieno amžiaus mažamečius sūnus, kurie lanko pradinę, viena nuo kitos nieko neslepia ir netgi gali bet kada įeiti į namus, nes raktus taip pat patikėjusios viena kitai. Nesunku suvokti, jog trileryje tai bus lemtinga klaida, nes artima draugystė gali peraugti į žiaurų ir nuožmų kerštą. O ko trileryje galima daugiau tikėtis? Viskas pagal receptą, tad daug iš filmo nereikia ko tikėtis.

Tiesą sakant, filmas vaizduoja XX amžiaus šeštą dešimtmetį, kada moterys buvo nepaprastai madingos. Pagrindinės veikėjos rengiasi kaip nužengusios nuo Milano podiumo – pavydėtina, ką? Taigi filmas dekoratyvus tarsi lėlių namelis. Netrukus paaiškėja, kad ir pačios filmo scenos nepaprastai teatralizuotos, nenatūralios, prisodrintos nejaukių, bet visgi teatrui būdingų pauzių. Filmas turi pretenziją į dekoratyvinį kiną, tad ir kalba bei kompozicija atrodo retsykiais taip nenatūraliai perspausta, kad kelia net erzelį. Pavyzdžiui, vienas vaikas miršta nukritęs nuo balkono, o istorija projektuojama taip, kad nuo to balkono tuoj nukris ir kitas – tarsi statistiškai žaibas trenktų kelis kartus tuo pat metu į tą pačią vietą.

Bandoma žaisti pagrindinių veikėjų pažeista psichologija, kuri atrodo vienkryptė, neįtikinanti ir perdėtai nugludinta. Veikėjos visos veikiamos tik dėl baimės netekti vaiko, tačiau kitų sudedamųjų, regis, nelabai belikę. Pavyzdžiui, visiškai nykus ir storžieviškai pateiktas antraeilių vyrų veikimas, tarsi jie tebūtų pirmykščiai medžiotojai, kurie tik dirba ir parveža į namus atlyginimą, kad galėtų išlaikyti didžiulį namą ir žmonų automobilius... Filmas išėjo teatralizuotai tamsus, čia daug kas pastatyta pagal klasikinius parametrus, todėl daugelis dalykų nuspėjami, įskaitant ir filmo finalą, kuris netgi šiek tiek nuvilia. Filmas įdomus nebent dėl pagrindinių veikėjų amplua, o tas, kas mėgsta dramines aktores stambiu planu, kurios geba apsiašaroti iš vidinės pajautos, tas galės pasimėgauti Hathaway ir Chastain vaidmenis.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gera seselė" / "The Good Nurse"

 

Sveiki,

Danų režisierius Tobias Lindholm ėmėsi amerikietiškos kriminalinės istorijos ir pabandė ją atpasakoti pagal tikrus 2003 metų įvykius filme „Gera seselė“ (angl. The Good Nurse) (2022), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino žvaigždės Jessica Chastain ir Eddie Redmayne. Kurį laiką nežiūrėjau kriminalinių filmų, tad buvau pasiilgęs to adrenalino ir jaudulio, kurio tikėjausi ir iš „Geros seselės“.

Filme vaizduojami iki šiol realybėje esantys tikrieji asmenys t. y. psichopatas Charlie Cullen ir medicinos seselė Amy Loughren. Istorija prasideda 2003 metais, kai vieniša mama, turinti sunkią širdies negalią, bando išdirbti likusius keturis mėnesius, gal galėtų įstoti į širdies transplantacijos eilę. Ji sunkiai dirba, o širdis kaskart nuo įtampos progresuoja. Netrukus jos pamainoje ima dirbti naujasis padėjėjas Charlie, kuris labai padeda Amy, nes sužino apie jos būklę, bet netrukus ligoninėje ima dėl keistų aplinkybių mirti žmonės. Reikalą ima tirti policija, tačiau ligoninės atstovybė daro viską, kad šios mirtys neiškiltų į viešumą, tačiau geroji seselė Amy ima tarpininkauti su policija ir atsiveria žiaurios paslaptys susijusios su Charliu...

Tiesą sakant, filmas sunkiai iš pradžių įtraukė, nes įtampa pradeda megztis maždaug filmo viduryje, todėl atrodo, kad iš pradžių žiūri ne kriminalinę istoriją, o socialinę dramą apie sunkiai gyvenančią seselę, kuri stengiasi daryti viską, kas geriausia. Galiausiai dėl atsitiktinių mirčių atmosfera ima pamažu kaisti ir viskas kaip įprastame detektyve, belieka sulaukti, kol nusikaltėlį sugaus ir nuteis. Visgi „Gera seselė“ neturi galvosūkio, kas būtų šį filmą padarę įdomesnį. Žiūrovas iš esmės jau nuo pat pradžių žino, kad Charlie yra tas nusikaltėlis. Mane labiausiai gąsdino ne psichopato nepaaiškinami poelgiai, bet JAV siaubinga sveikatos sistema. Kartais atrodo, kad ligoninės institucija yra aukščiau policijos ir viso ko, nes Charlis pakeitė net devynias ligonines, mirčių priskaičiuota 29, tačiau iki šiol psichopatas negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Filme bandoma paryškinti jo tragediją su motina, galimas daiktas, kad jis nesąmoningai kerštavo, kad medikai neišgelbėjo jo motinos. Visgi ligoninės tyli, atsikrato nusikaltėlio ir toliau gyvena slėpdami nusikaltimo faktus. Ne ką mažiau stebina ir Amy elgesys, jos noras eiti iki galo padedant narplioti policininkams nusikaltimą, turint galvoje, kad namie laukia dvi mažos dukros ir jos širdis negali pakelti streso...

Šiaip filmo visuma nėra kažin kokia netikėta. Stebina amerikiečių sisteminiai sveikatos sektoriaus nusikaltimai (o kiek daug istorijų mes dar nežinome, nes jos nutylėtos dėl prestižo), geri aktoriai, perteikiantys emocijas stambiu planu, tačiau filmas labiau kaip edukacija, sužinai dar vieną istoriją, kuri liudija, kad Amerika jokia svajonių šalis, tad ir intrigos, kokios tikėjausi, visgi negavau, bet gavau vėl tam tikrų dalykų patvirtinimus. Vienam kartui filmą drąsiai galima pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Pokerio princesė" / "Molly's Game"

Sveiki,

Pasiilgstu amerikietiškai gero sukalto biografinio kino, nuo kurio, tiesą sakant, paskutiniuosius metus buvau labai pavargęs. Po itin politizuotų „Valstybės paslaptis“, „Viso pasaulio pinigai“ ir kitų juostų, kurie atstovauja vienam ir tam pačiam „Oskarų“ nominacijų klanui, bėgau nuo šio perteklinio kino į europietišką kiną arba jau visišką holivudinę banalybę, todėl vakar nustebau, kai patyriau gana didelį malonumą vėlei žiūrėdamas panašaus masto juostą „Pokerio princesė“ (angl. Molly‘s Game) (2017), kurioje pasakojama biografinė realiai egzistuojančios azartinių žaidimų vunderkindės organizatorės gyvenimo istorija.

Nežinau, kiek galima tikėti šia istorija kaip labai įkvepiančia ir pamokančia, o tuo labiau kaip realią istoriją, nes tarp tų visų siužetinių vingių, man atrodo, kad pagrindinė realioji veikėja gyvenime turėjo patirti tikrą pragarą – bemiegės narkotikų ir įtampos paveiktos naktys, o štai aktorė Jessica Chastain atrodo tiesiog pritrenkiamai spindinti, tarytum lėlė, todėl tą aferistinį seksualumą, kokį mėgsta paskutiniu metu amerikietiški filmai, kažin, ar realiame gyvenime buvo taip lengva spinduliuoti... Visgi filmas sukaltas išties puikiai. Pradedant nuo J. Chastain, kuri, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje, baigiant tais smagiais, neįtikėtinais biografiniais štrichais, kurie lyg komikso pasaulyje atskleidžia mums iliuziją, jog galime regėti (ne)legalius turtuolių lošimus, kuriems vienintelis smagumas tiesiog būti tarp žmonių arba sugriauti kitų žmonių likimus.

Be aštrių ir kriminalinio prieskonio šleifą velkančios istorijos, daug įdomiau audrina pagrindinės veikėjos charakterio savybės, kurios stiprios kaip Molotovo kokteilis, sproginėja ir žaižaruoja šiaip jau nelabai moteriškomis savybėmis kaip ambicingumas, fizinė ištvermė, protinis apsukrumas. Jos komplikuoti santykiai su tėvu ir nutraukta sportinė Olimpinė karjera rodo pačią šios istorijos esmę – praradę vieną tikslą, neturėtume ištižti ir palūžti, o susikurti kitą terpę ir atrasti dar neatrastas gyvenimo galimybes realizacijai. Tik, žinoma, nereikia elgtis taip neadekvačiai ir neperžengti įstatymų, kaip tai padarė Molė, sako filmo potekstės. Nors moralas gan paprastas, tačiau nepaisant tamsiųjų Molės gyvenimo niuansų, ji iš šūdų duobės išplaukia (bent jau filme) kaip tikra didvyrė, kuria nori nenori vis tiek lieki abstulbintas ir sužavėtas, todėl šio filmo paveikumas išties veikiantis, o moters gyvenimo vingiai gali jautresniam žiūrovui dar ne kartą suktis galvoje prieš užmiegant darganą rugsėjo pabaigos naktį.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas:"Medžiotojas ir ledo karalienė" / "The Huntsman: Winter's War"

Sveiki,

Po ganėtinai sėkmingos juostos „Snieguolė ir medžiotojas“ ilgai buvo svarstoma, ar pasirodys filmo tęsinys. Ilgai buvo atidėliota ir laukta, bet šiemet pagaliau sulaukėme tęsinio, tik be aktorės Kristen Stewart, kuri buvo įsivėlusi į didžiulius skandalus, matyt, vengia fantastinių holivudinių juostų kaip velnias kryžiaus. Taigi, šiemet sulaukėme „Medžiotojas ir ledo karalienė“ (angl. The Huntsman: Winter‘s War) (2016). Būsiu vienas iš tų nepopuliariųjų, kuriems visgi pirmoji filmo dalis išties patiko – novatoriškas ir vizualiai patrauklus pasakojimas, nutolęs nuo tradicinės pasakos. Šioji dalis man pasirodė netgi šviesesnė, labiau atitinkanti pasakos žanrą, nei kovinį veiksmo filmą.

Filmo kūrėjai nesuko ilgai galvos ir rado, kas galėjo atsverti K. Stewart netekimą – dvi naujos ir super garsios aktorės Jessica Chastain ir Emily Blunt. kaip visada pritrenkiančiai elegantiška atrodė Charlize Theron! Emily Blunt šįkart man labai patiko, tokia įtikinama, gyva, virpanti... Filmas išlaikė vizualumą ir stengėsi pernelyg nenutolti, laikydamasis tęsinio taisyklių. Kas šįkart man gal pasirodė neskanu ir prėska? Gal tas pernelyg sukramtytos ir atrajotos vertybės, lyg žiūrovas būtų pradinukas. „Meilė nugali viską!“ Suprantu, jeigu žiūrėtume tiesioginę pasakos variantą, tačiau ši juosta suaugusiems ir tarp tų tikrai gerų ir didingai suręstų scenų skamba prėska didaktika – tiesiog užmuša. Tam tikri scenarijaus niuansai pasirodė silpnesni, pritemti labiau ne prie novatoriškumo ir išskirtinumo, kiek prie standartų.

Vis tiek man filmas patiko ir ką jūs norite, tą sakykite. Mane įtraukė, man buvo smagu ir įdomu. Gal ne viskas patiko ir įtikino, o ir vis norisi lyginti su pirmąja dalimi, tačiau negaliu pasakyti, kad šioji dalis silpnesnė už aną, na, gal truputį, bet čia scenarijumi, o pačiam filmo vizualumui apskritai neturiu jokių priekaištų. Verta buvo žiūrėti jau vien dėl piktąsias raganas suvaidinusių Ch. Theron ir E. Blunt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela