Filmas: "Gera seselė" / "The Good Nurse"

 

Sveiki,

Danų režisierius Tobias Lindholm ėmėsi amerikietiškos kriminalinės istorijos ir pabandė ją atpasakoti pagal tikrus 2003 metų įvykius filme „Gera seselė“ (angl. The Good Nurse) (2022), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino žvaigždės Jessica Chastain ir Eddie Redmayne. Kurį laiką nežiūrėjau kriminalinių filmų, tad buvau pasiilgęs to adrenalino ir jaudulio, kurio tikėjausi ir iš „Geros seselės“.

Filme vaizduojami iki šiol realybėje esantys tikrieji asmenys t. y. psichopatas Charlie Cullen ir medicinos seselė Amy Loughren. Istorija prasideda 2003 metais, kai vieniša mama, turinti sunkią širdies negalią, bando išdirbti likusius keturis mėnesius, gal galėtų įstoti į širdies transplantacijos eilę. Ji sunkiai dirba, o širdis kaskart nuo įtampos progresuoja. Netrukus jos pamainoje ima dirbti naujasis padėjėjas Charlie, kuris labai padeda Amy, nes sužino apie jos būklę, bet netrukus ligoninėje ima dėl keistų aplinkybių mirti žmonės. Reikalą ima tirti policija, tačiau ligoninės atstovybė daro viską, kad šios mirtys neiškiltų į viešumą, tačiau geroji seselė Amy ima tarpininkauti su policija ir atsiveria žiaurios paslaptys susijusios su Charliu...

Tiesą sakant, filmas sunkiai iš pradžių įtraukė, nes įtampa pradeda megztis maždaug filmo viduryje, todėl atrodo, kad iš pradžių žiūri ne kriminalinę istoriją, o socialinę dramą apie sunkiai gyvenančią seselę, kuri stengiasi daryti viską, kas geriausia. Galiausiai dėl atsitiktinių mirčių atmosfera ima pamažu kaisti ir viskas kaip įprastame detektyve, belieka sulaukti, kol nusikaltėlį sugaus ir nuteis. Visgi „Gera seselė“ neturi galvosūkio, kas būtų šį filmą padarę įdomesnį. Žiūrovas iš esmės jau nuo pat pradžių žino, kad Charlie yra tas nusikaltėlis. Mane labiausiai gąsdino ne psichopato nepaaiškinami poelgiai, bet JAV siaubinga sveikatos sistema. Kartais atrodo, kad ligoninės institucija yra aukščiau policijos ir viso ko, nes Charlis pakeitė net devynias ligonines, mirčių priskaičiuota 29, tačiau iki šiol psichopatas negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Filme bandoma paryškinti jo tragediją su motina, galimas daiktas, kad jis nesąmoningai kerštavo, kad medikai neišgelbėjo jo motinos. Visgi ligoninės tyli, atsikrato nusikaltėlio ir toliau gyvena slėpdami nusikaltimo faktus. Ne ką mažiau stebina ir Amy elgesys, jos noras eiti iki galo padedant narplioti policininkams nusikaltimą, turint galvoje, kad namie laukia dvi mažos dukros ir jos širdis negali pakelti streso...

Šiaip filmo visuma nėra kažin kokia netikėta. Stebina amerikiečių sisteminiai sveikatos sektoriaus nusikaltimai (o kiek daug istorijų mes dar nežinome, nes jos nutylėtos dėl prestižo), geri aktoriai, perteikiantys emocijas stambiu planu, tačiau filmas labiau kaip edukacija, sužinai dar vieną istoriją, kuri liudija, kad Amerika jokia svajonių šalis, tad ir intrigos, kokios tikėjausi, visgi negavau, bet gavau vėl tam tikrų dalykų patvirtinimus. Vienam kartui filmą drąsiai galima pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristina" / "Christine"

 Sveiki,

 

Režisierius Antonio Campus šiemet pristatė visai įdomų filmą „Velnias visada šalia“ (2020), kuris man labai patiko tiek tema, tiek kompozicija, tiek dėl aktorių kolektyvo, todėl nusprendžiau pasižiūrėti ir senesnį jo darbą pavardinimu „Kristina“ (angl. Christine) (2016). Šis biografinis filmas pasakoja apie 1974 metais tiesioginiame TV eteryje nusišovusią žinių reporterę ir vedėją Christine Chubbuck.

 

Filmas atspindi žiniasklaidos aštunto dešimtmečio pasakojimo ir darbo metodikos manierą. Populiari buitinių istorijų žurnalistė ir reporterė Christine serga depresija, ji kasdien iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo menkavertiškumą, įrodyti, kad ji gali geriau ir daugiau, tačiau šalia atsiranda kasdien vis labiau prastėjantys reikalai – blogi santykiai su motina, stresas, gimdos skausmai, vienatvė, uždarumas... Kasdien vis blogėjantys reikalai veda Christine prie radikalių sprendimo būdų. Filme pasirodo aktorė Rebecca Hall, kuri sukuria gana įtaigų ir įsimenantį vaidmenį, o ir aštuntasis dešimtmetis, seksualinės revoliucijos apogėjus ir kabelinės televizijos sužydėjimo metas kelia tam tikrus dokumentinio kino įspūdžius.

 

Filmui iš esmės pavyko atskleisti Christine gyvenimo užkulisius, suprantami ir logiškai pateisinamos moters psichinės sveikatos sutrikimai, jos sprendimai. Žiūrėjau šį filmą ir galvojau: velnias, viskas gerai su šia juosta! Netgi labai gerai! Tačiau kodėl didžiąją filmo dalį žiūrėjau taip neįsitraukęs ir kiek nuobodžiaudamas? Manau, priežastis yra tiesiog filmo medžiaga. Iš biografinės Ameriką anuomet šokiravusios istorijos priskaldyti daug malkų, padaryti meninį produktą. Ir filmas, galima sakyti, pavyko, tačiau be to fakto, kad moteris priėjo liepto galą, nelabai filmas iš esmės be laikmečio atributų kažkuo išsiskiria. Tokie biografiniai filmai neturi platesnės idėjos plėtotės, štai kodėl „Velnias visada šalia“ buvo kur kas įdomesnis filmas, nes jis apėmė globalius dalykus, o depresijos apimta Christine – tokių kinuose ne vienas ir ne du – tiesiog nebeįtraukia kaip į keistą ir nepažinų pasaulį. Žinoma, tokių filmų reikia, reikia diachroninio ir istorinio kalbėjimo apie mūsų laikmetį ir praeitį, bet visgi pasibaigus filmui, kurio finalas tikrai vykęs, neapleido šioks toks tuštumos jausmas, kad filmas sukurtas dėl to, kad kurtų režisieriai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marta Mersi Mei Merlen" / "Martha Marcy may Marlene"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą su labai žiauriai, bent jau man, nepatogiu pavadinimu „Marta Mersi Mei Merlen“ (Martha Marcy May Marlene) (2011 m.). Šis filmas visai netyčiomis įkrito į mano filmų repertuarą ir pelnytai džiaugiuosi, kad įkrito, nes praleidau geras kupinas keistos psichologinės įtampos valandas. Filme pasirodo garsiųjų dvynukių Olsen‘ų jaunėlė sesuo Elizabeth Olsen, kuri, dievaži, ne taip kaip vyresnėlės, iš tikrųjų sužavėjo ir atliko itin sudėtingą, įdomų ir įtaigų jaunos merginos vaidmenį, kuri papuola į keistą sektą, joje ji „atiduodama“ kaip ir visos čia atkeliavusios merginos į vieno vyro seksualinių geidulių guolį, o baisiausia, kad mergina jį įsimyli ir galvoja, kad tai yra normalu, jog tokia yra meilė, pagrįsta pasitikėjimu, kai tau plaunamos smegenys, bet mergina pabėga pas savo seserį, kuri turi susikūrusi mums įprastą gyvenimą, tačiau ten ji jaučiasi kaip beždžionė tarp žmonių ir viską daro ne taip, kaip reikia, yra netaktiška, nedrovi, nekultūringa, tačiau mergina slepia paslaptis iš sektos...

Iš tikrųjų labai gražiai surėdytas filmas, tiek siužeto struktūra, laikų sumaišymas, tikroviškumas, emocinė įtampa, kurie leidžia pasinerti į visiškai svetimą gyvenimą ir juo gyventi, patirti net prisilietimus. Filmą be jokios abejonės laikyčiau stipriu, kuriame mažai Holivudui būdingų mechanizmų, panašių filmų jausenas buvau apčiuopęs „Vinterio kaulai“, „Tyrenozauras“, „Antroji žemė“ ir pan. Pasikartosiu, kad patiko Olsen vaidyba, ši aiškiai perspjovusi abi sesutes, kurių paskutinių metu nebematau jokiose komedijose, sugebėjo užsitarnauti geros aktorės vardą ir, regis, dabar skinsis kelią į karjerą tik rimtuose filmuose, tai ir gerai, to jai ir linkiu. Didelis maladiec režisieriui, operatoriui. Man asmeniškai svarbiausia, kad siužetas suderintas su jausena, kurią galimą apčiuopti, išgyventi. Šįkart filmas teikė per heroję ir baimę, ir nerimą, ir pavydą, ir stiprybę... Tiesa, filmo pabaiga šiek tiek netikėta, nes taip įsižiūrėjau, kad „pliūkšt“ ir pasipylė raidės, pagalvojau, gal blogą kino versiją žiūriu – be pabaigos, bet po to suvokiau, kad tokia ir turi būti pabaiga – tai ne klausimų, bet nuojautų pabaiga, o ji visada tokiuose filmuose pasitvirtina.  

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,