Serialas: "Viceprezidentė" / "Veep" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Dairydamasis, kas šią vasarą vakarais ar popietėmis galėtų mane pralinksminti ir atbaidyti nuo niūrių minčių, nė nedvejodamas pagalvojau apie kokį nors dar nematytą ir smagų amerikietišką komedijos serialą. Tiesą sakant, rinkausi iš „Filadelfijoje visada saulėta“ ir „Viceprezidentė“ (angl. Veep) pirmųjų sezono. „Filadelfijoje visada saulėta“ jau Amerikoje tapęs kultiniu, tačiau po pirmosios serijos peržiūros supratau, kad lėkštoki situacijų siužetai šįkart ne man, tad nusprendžiau tęsti kur kas labiau „suveržtą“ komediją apie tariamą JAV viceprezidentę Selina Mejer.

Serialą sudaro 7 sezonai, o premjera įvyko 2012 metais. „Viceprezidentę“ išleido puikių serialų kalvė HBO, kuri retai nuvilia savo produkcija, na, o prie režisūros dirbo Armando Iannucci, žinomas kaip komedijos žanrą išmanantis serialų ir kino filmų kūrėjas. „Viceprezidentę“ transliavo iki pat 2019 metų pandeminio laikotarpio. Tiesa, pirmasis sezonas, kurį sužiūrėjau, yra trumpesnis, viso labo 8 serijos, tačiau to pakanka suprasti serialo humorą, ritmą, sumanymą ir atmosferą.

Pagrindinio vaidmens atlikėja yra Julia Louis-Dreyfus, kuri plačiau visiems žinoma iš taip pat kultinio amerikietiško serialo „Seinfeld“ (1989-1998), pastarasis vaidmuo garantavo ir pagrindinį vaidmenį seriale „Viceprezidentė“. Aktorė išties pasirodo puikiai jau pirmajame sezone ir per ateinančius kūrybinius Selinos vaidmens kūrimo laikus ji susižers ne vieną „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą kaip geriausia komedijos serialų aktorė. Ne ką mažiau filme juokingi ir viceprezidentės pakalikai Garis (aktr. Tony Hale), Eimi (aktr. Anna Chlumsky) bei Denas (akrt. Reid Scott).

Nesiplėsiu ir detaliai neanalizuosiu kiekvieno ryškesnio veikėjo charakteristikos, tik aptarsiu bendrą pirmojo sezono įspūdį.

O įspūdis... Jog žiūri iš esmės rimtesnę komediją, kurioje kaip kokiuose „Simpsonuose“ atsispindi amerikietiška politinė kasdienybė, liapsusai, skandalai. Ne visada juos gali susieti su tikrove, tačiau tikras amerikietis, kuris kasdien ar bent jau iš dalies seka savo šalies gyvenimą, manau, serialą žiūrėtų su daug labiau tikrovę atliepiančiomis situacijomis, pamatytų tai, ko lietuvis galbūt nesusietų. Visgi nereikia būti amerikiečiu, kad žiūrėtum „Viceprezidentę“, užtenka ir mūsų politikų kalbų ir grimasų, kurie daugiau ar mažiau panašūs į Selinos Mejer gyvenimą.

Serialas nuo pat pirmosios serijos panardina į viceprezidentės būstinę, o veiksmas išskirtinai sukasi apie Selinos darbo komandą, jos rinkiminę kampaniją, darbą su žmonėmis ir viešosiomis kalbomis. Didžiausias Selinos darbas yra išlaikyti savo įvaizdį ir reitingus, deja, kaip matome, dažnai netgi komandos pagalba ne visada sugeba tai padaryti. Smagu, kad serialas viceprezidentės nevaizduoja visiškai atbukusios kvailelės, kuri nesupranta savo statuso ir politinių manevrų. Seriale tikrai blyksteli ir Selinos gerų sprendimų, kuriuos įdomu žiūrovui stebėti ir vertinti iš pilietinės perspektyvos.

Patiko man ir pasirinktas intensyvus ritmas, kuris, pavyzdžiui, skiriasi nuo personažės Lesli iš serialo „Parkai ir poilsis“ perspektyvos, kuriame irgi einama per vietos savivaldybės reikalus ir viešosios nuomonės išsaugojimą. „Viceprezidentė“ nepaprastai „plepus“ filmas, kuriame dialogai pratrūksta kriokliu ir ne visada pavyko pagauti tą politizuotą leksiką ir pokalbių nuotrupas, mat, dažnai seriale nepaaiškinama, apie ką kalbama ir kokiai konferencijai Selina ruošiasi, tačiau serijai einant išaiškėja visa situacija, tad būkite kantrūs. Tiesą sakant, tas „plepumas“, kuris kuria dinamiško politinio reakcijų ir sprendimų burbulą, man nė kiek nemaišė. Šio sezono vinis – Selinos nėštumas ir bandymai nuo visuomenės tai nuslėpti. Jau vien ko verta toji serija, kai Selina darosi nėštumo testą mokyklos vaikų tualete, kurioje ji kaip viceprezidentė turi pabūti ir „pasireklamuoti“ su vaikais. Man asmeniškai toji serija geriausia šiame sezone.

Šiaip vargina mane tie politiniai serialai, tad „Kortų namelio“ taip ir neįstengiau pažiūrėti daugiau nei dvi serijas, o ir politizuoti, dažnai „Oskarus“ raškantys filmai apie kokios nors aferos atskleidimą irgi sekina, todėl labai atsargiai renkuosi. Visgi „Viceprezidentė“ nėra prastas pasirinkimas, nes komedija apgalvota iš politinės perspektyvos, puiki pagrindinė aktorė ir taiklūs politizuoti juokeliai, žmogiškai suprantamos situacijos ir galimi nešvankūs užkulisiai. Tiesa, nežinau, ar sugrįšiu prie antrojo sezono, kol kas pasitenkinu šituo.  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristina" / "Christine"

 Sveiki,

 

Režisierius Antonio Campus šiemet pristatė visai įdomų filmą „Velnias visada šalia“ (2020), kuris man labai patiko tiek tema, tiek kompozicija, tiek dėl aktorių kolektyvo, todėl nusprendžiau pasižiūrėti ir senesnį jo darbą pavardinimu „Kristina“ (angl. Christine) (2016). Šis biografinis filmas pasakoja apie 1974 metais tiesioginiame TV eteryje nusišovusią žinių reporterę ir vedėją Christine Chubbuck.

 

Filmas atspindi žiniasklaidos aštunto dešimtmečio pasakojimo ir darbo metodikos manierą. Populiari buitinių istorijų žurnalistė ir reporterė Christine serga depresija, ji kasdien iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo menkavertiškumą, įrodyti, kad ji gali geriau ir daugiau, tačiau šalia atsiranda kasdien vis labiau prastėjantys reikalai – blogi santykiai su motina, stresas, gimdos skausmai, vienatvė, uždarumas... Kasdien vis blogėjantys reikalai veda Christine prie radikalių sprendimo būdų. Filme pasirodo aktorė Rebecca Hall, kuri sukuria gana įtaigų ir įsimenantį vaidmenį, o ir aštuntasis dešimtmetis, seksualinės revoliucijos apogėjus ir kabelinės televizijos sužydėjimo metas kelia tam tikrus dokumentinio kino įspūdžius.

 

Filmui iš esmės pavyko atskleisti Christine gyvenimo užkulisius, suprantami ir logiškai pateisinamos moters psichinės sveikatos sutrikimai, jos sprendimai. Žiūrėjau šį filmą ir galvojau: velnias, viskas gerai su šia juosta! Netgi labai gerai! Tačiau kodėl didžiąją filmo dalį žiūrėjau taip neįsitraukęs ir kiek nuobodžiaudamas? Manau, priežastis yra tiesiog filmo medžiaga. Iš biografinės Ameriką anuomet šokiravusios istorijos priskaldyti daug malkų, padaryti meninį produktą. Ir filmas, galima sakyti, pavyko, tačiau be to fakto, kad moteris priėjo liepto galą, nelabai filmas iš esmės be laikmečio atributų kažkuo išsiskiria. Tokie biografiniai filmai neturi platesnės idėjos plėtotės, štai kodėl „Velnias visada šalia“ buvo kur kas įdomesnis filmas, nes jis apėmė globalius dalykus, o depresijos apimta Christine – tokių kinuose ne vienas ir ne du – tiesiog nebeįtraukia kaip į keistą ir nepažinų pasaulį. Žinoma, tokių filmų reikia, reikia diachroninio ir istorinio kalbėjimo apie mūsų laikmetį ir praeitį, bet visgi pasibaigus filmui, kurio finalas tikrai vykęs, neapleido šioks toks tuštumos jausmas, kad filmas sukurtas dėl to, kad kurtų režisieriai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela