Filmas: "Ar aš rasistas?" / "Am I Racist?"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių aktorius, režisierius ir komikas Matt Walsh kartu su Justin Folk, praeityje sukūręs tokį didžiulį komedijos ir dokumentikos derinį filme „Kas yra moteris?“ (2022), toliau tęsia šių žanrų savitą miksą naujausiame savo filme „Aš aš rasistas?“ (angl. Am I Racist?) (2024). Intelektualaus pobūdžio komikas atskleidžia amerikietiškų socialinių realijų pasaulį, kuriame dominuoja prieštaringumas, paradoksai ir manipuliacija.

 

Tiesą sakant, filmą sužiūrėjau gana keistokai. Iš pradžių tikėjausi daugiau provokuojančių dalykų, bet ne provokacijos čia svarbiausia, o besiplečiantis amerikietiškojo gyvenimo burbulo absurdiškumas. Aktorius susikūrė savo personažą ir nagrinėja rasizmo problematiką, kuri pastaruoju metu JAV-ose itin eskaluojama įvairiomis žiniasklaidomis priemonėmis. Iš esmės prieita prie to, kad rasizmo reiškinį nagrinėjantys mokslininkai ištisai tauškia apie baltosios rasės žmonių viršenybę, kurie visi be jokios išimties yra laikomi rasistais, nes kažkada buvo pavergę juodosios rasės atstovus, segregavo kitus spalvotuosius. Eilinis baltasis amerikietis turi jausti kaltę, atsiprašinėti ir kaip nors atpirkti kitos rasėms žmonėms istorinę padarytą skriaudą – žodžiu, prieita netgi prie vadinamo „sisteminio rasizmo“, kada netgi nebūdamas rasistu, tu vis tiek tampi rasistu, nes gimei baltasis. Režisierius rengia įvairius realybės šou primenančius pasirodymus, organizuoja pseudo seminarus kovoje su rasizmu, kuris iš dalies nė neegzistuoja, nes jis primestas kaip socialinis reiškinys. Kol kas Europoje, ačiū Dievui, to neturime, tačiau amerikiečiai kasdien tas „paaiškinama“.

 

Tam tikros scenos nepaprastai pavykusios. Autorius į savo filmavimą pakviečia rasizmo naujosios bangos teoretikę, kuri pati sumoka kitos rasės atstovui už tai, kad jam nenusišypsojo ar šypsojosi per daug, todėl tai yra rasizmas. Spalvotasis paima maloniai pinigus ir smagiai iš situacijos pasipelno... Teoretikė liko sukrėsta, nes primestas rasizmas suveikė paradoksaliai priešingai ir baltiesiems priskirta KALTĖ/NUODĖMĖ padaro juos socialiai pažeidžiamus. Iš to galima kuo puikiausiai pasipelnyti kaip ir iš visos rasizmo eksploatavimo idėjos. Juokingai, bet šokiruojančiai pateikiamos socialinės tikros situacijos, pvz., kaip per vieną renginį personažo kostiumą vilkintis artistas nepamojavo juodosios rasės mergaitėms, tai motina nuėjo net iki nacionalinės televizijos, sukėlė tokį skandalą, tiek paverkė ir išpūtė burbulą, kad dalis visuomenės tiesiog norėjo griebti šakes be jokių paaiškinimų ir tiesiog nugalabyti animatorių už tai, kad nepamojavo mergaitėms. Ką tai rodo? Amerikiečiai gyvena dirbtinai didinamų įtampų socialiniame burbule. Leidžiamos knygos apie rasizmą, vyksta koučerių paskaitos, išduodami specialistų pažymėjimai ir iš to tiesiog pelnomasi ant kiekvieno kampo bandant įžvelgti rasizmo apraiškas ten, kur jų net nėra. Režisieriui, manau, per humorą pavyko pradengti tą manipuliavimo visuomenėje užuolaidėlę ir atskleisti kaltės bei aukos dirbtinai sukurtą konstruktą, už kurio stovi mums menkai žinomos manipuliuojančios valdžios struktūros, pastarosios smarkiai finansuoja šį chaosą.

 

Baisiausia tikriausiai yra tai, kad rasizmas yra tik vienas iš tų įrankių kvailinti visuomenę, skaldyti ir valdyti, o kiek dar yra kitokių su morale, socialiniu elgesiu, politika ir kt. susijusių būdų kiršinti ir virti tame absurdiškame iškreiptos tiesos burbule. Manau, kad panašūs dariniai vyksta jau kuris laikas ir pačioje Lietuvoje. Paklusnumo ir vienos tiesios, suformuotos per žiniasklaidos kaleidoskopą viešai negalima paneigti, turi pritarti įsivaizduojamai daugumai, nes kitaip būsi palaikytas vatnyku, homofobu, rasistu ir kt., nors gal nesutinki tik su tam tikrais aspektais, bet kam tai rūpi, tu vis tiek būsi kokiu nors vatnyku. Manau, kad užplūdus mūsų šalį svetimšaliams, kurie važinėja woltais, boltais ir taksi automobiliais, netrukus atsiras panašios problemos. Kol kas lietuviai labai pakančiai žiūri į atėjūnus, tačiau, o kas, jeigu vieną dieną politika sugalvos sumanipuliuoti, jog esame priešai ir pateiks mums susipriešinimo scenarijus, kurių išbandymams būsime neabejingi ir sužvėrėsime dėl tariamos tiesos?

 

Šiaip filmas labai aktualus, tačiau kai kurios scenos man pasirodė vis tiek surežisuotos ir primena ne tiek tikrovę, kiek tiesiog dokumentinio filmo imitaciją, nors esama gyvų ir provokuojančių pokalbių, kurių tikriausiai nesuvaidinsi – žodžiu, toks miksas, kuris tikriausiai nėra pats svarbiausias filmo dėmuo, kiek svarbus yra pats amerikietiškos svajonės burbulo susprogdinimas. Deja, bet tai dar vienas burbulas iš šimtų kitų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Viceprezidentė" / "Veep" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Dairydamasis, kas šią vasarą vakarais ar popietėmis galėtų mane pralinksminti ir atbaidyti nuo niūrių minčių, nė nedvejodamas pagalvojau apie kokį nors dar nematytą ir smagų amerikietišką komedijos serialą. Tiesą sakant, rinkausi iš „Filadelfijoje visada saulėta“ ir „Viceprezidentė“ (angl. Veep) pirmųjų sezono. „Filadelfijoje visada saulėta“ jau Amerikoje tapęs kultiniu, tačiau po pirmosios serijos peržiūros supratau, kad lėkštoki situacijų siužetai šįkart ne man, tad nusprendžiau tęsti kur kas labiau „suveržtą“ komediją apie tariamą JAV viceprezidentę Selina Mejer.

Serialą sudaro 7 sezonai, o premjera įvyko 2012 metais. „Viceprezidentę“ išleido puikių serialų kalvė HBO, kuri retai nuvilia savo produkcija, na, o prie režisūros dirbo Armando Iannucci, žinomas kaip komedijos žanrą išmanantis serialų ir kino filmų kūrėjas. „Viceprezidentę“ transliavo iki pat 2019 metų pandeminio laikotarpio. Tiesa, pirmasis sezonas, kurį sužiūrėjau, yra trumpesnis, viso labo 8 serijos, tačiau to pakanka suprasti serialo humorą, ritmą, sumanymą ir atmosferą.

Pagrindinio vaidmens atlikėja yra Julia Louis-Dreyfus, kuri plačiau visiems žinoma iš taip pat kultinio amerikietiško serialo „Seinfeld“ (1989-1998), pastarasis vaidmuo garantavo ir pagrindinį vaidmenį seriale „Viceprezidentė“. Aktorė išties pasirodo puikiai jau pirmajame sezone ir per ateinančius kūrybinius Selinos vaidmens kūrimo laikus ji susižers ne vieną „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą kaip geriausia komedijos serialų aktorė. Ne ką mažiau filme juokingi ir viceprezidentės pakalikai Garis (aktr. Tony Hale), Eimi (aktr. Anna Chlumsky) bei Denas (akrt. Reid Scott).

Nesiplėsiu ir detaliai neanalizuosiu kiekvieno ryškesnio veikėjo charakteristikos, tik aptarsiu bendrą pirmojo sezono įspūdį.

O įspūdis... Jog žiūri iš esmės rimtesnę komediją, kurioje kaip kokiuose „Simpsonuose“ atsispindi amerikietiška politinė kasdienybė, liapsusai, skandalai. Ne visada juos gali susieti su tikrove, tačiau tikras amerikietis, kuris kasdien ar bent jau iš dalies seka savo šalies gyvenimą, manau, serialą žiūrėtų su daug labiau tikrovę atliepiančiomis situacijomis, pamatytų tai, ko lietuvis galbūt nesusietų. Visgi nereikia būti amerikiečiu, kad žiūrėtum „Viceprezidentę“, užtenka ir mūsų politikų kalbų ir grimasų, kurie daugiau ar mažiau panašūs į Selinos Mejer gyvenimą.

Serialas nuo pat pirmosios serijos panardina į viceprezidentės būstinę, o veiksmas išskirtinai sukasi apie Selinos darbo komandą, jos rinkiminę kampaniją, darbą su žmonėmis ir viešosiomis kalbomis. Didžiausias Selinos darbas yra išlaikyti savo įvaizdį ir reitingus, deja, kaip matome, dažnai netgi komandos pagalba ne visada sugeba tai padaryti. Smagu, kad serialas viceprezidentės nevaizduoja visiškai atbukusios kvailelės, kuri nesupranta savo statuso ir politinių manevrų. Seriale tikrai blyksteli ir Selinos gerų sprendimų, kuriuos įdomu žiūrovui stebėti ir vertinti iš pilietinės perspektyvos.

Patiko man ir pasirinktas intensyvus ritmas, kuris, pavyzdžiui, skiriasi nuo personažės Lesli iš serialo „Parkai ir poilsis“ perspektyvos, kuriame irgi einama per vietos savivaldybės reikalus ir viešosios nuomonės išsaugojimą. „Viceprezidentė“ nepaprastai „plepus“ filmas, kuriame dialogai pratrūksta kriokliu ir ne visada pavyko pagauti tą politizuotą leksiką ir pokalbių nuotrupas, mat, dažnai seriale nepaaiškinama, apie ką kalbama ir kokiai konferencijai Selina ruošiasi, tačiau serijai einant išaiškėja visa situacija, tad būkite kantrūs. Tiesą sakant, tas „plepumas“, kuris kuria dinamiško politinio reakcijų ir sprendimų burbulą, man nė kiek nemaišė. Šio sezono vinis – Selinos nėštumas ir bandymai nuo visuomenės tai nuslėpti. Jau vien ko verta toji serija, kai Selina darosi nėštumo testą mokyklos vaikų tualete, kurioje ji kaip viceprezidentė turi pabūti ir „pasireklamuoti“ su vaikais. Man asmeniškai toji serija geriausia šiame sezone.

Šiaip vargina mane tie politiniai serialai, tad „Kortų namelio“ taip ir neįstengiau pažiūrėti daugiau nei dvi serijas, o ir politizuoti, dažnai „Oskarus“ raškantys filmai apie kokios nors aferos atskleidimą irgi sekina, todėl labai atsargiai renkuosi. Visgi „Viceprezidentė“ nėra prastas pasirinkimas, nes komedija apgalvota iš politinės perspektyvos, puiki pagrindinė aktorė ir taiklūs politizuoti juokeliai, žmogiškai suprantamos situacijos ir galimi nešvankūs užkulisiai. Tiesa, nežinau, ar sugrįšiu prie antrojo sezono, kol kas pasitenkinu šituo.  

Jūsų Maištinga Siela