Nedaug šiemet pažiūrėjau
serialų, bet vienas iš jų buvo „Viceprezidentė“, kuriame pirmuoju smuikeliu
griežė aktorė Julia Louis-Dreyfus, tad vedinas prisiminimų nutariau pažiūrėti
ką nors nuotaikingo ir išsirinkau filmą su šia aktore „Užgavai mano jausmus“
(angl. You Hurt My Feelings) (2023), kuris pasakoja apie rašytoją
Betę, kuri netikėtai išleidusi savo memuarus išpopuliarėjo ir, kaip dažniausiai
būna filmuose, nieko geresnio ir įtikinamesnio nebegali parašyti. Naujausias
jos rankraštis buvo išpeiktas agento, o netrukus Betė sužino, kad knyga
nepatiko ir jos vyrui, tada ji ima nusivilti profesija ir praranda pasitikėjimą
savimi.
Nors filme esama
komedijos, tačiau filmas draminio kolorito. Kaip dažnai būna, kada nenorėdami
ko nors įskaudinti meluojame. Apie tai ir filmas, atrodo, nieko nesudėtingo,
tačiau kažkaip ima ir šioji Betės bei Dono istorija surezonuoja kažkaip
asmeniškai. Mane stebina, kad filmas surinko nepaprastai gerus kritikų
vertinimus, nors filmas ir nėra prastas, tačiau pasirodė ganėtinai vidutiniškai
holivudiškas.
Man suprantamas
pagrindinės veikėjos profesinis susireikšminimas, nes tai svarbu bet kuriam
save realizuojančiam menininkui, tas, sakyčiau, kad tai ir buvo viso šio filmo
vinis. Kai kas pernelyg dirbtinoka, pavyzdžiui, lepšiu šiek tiek užaugintas
sūnelis dirba kanapių-žolės parduotuvėje ir neišsaugoja savo santykių, nesugeba
jausti pasitenkinimo iš gyvenimo, nes mamytė jam auklėdama irgi buvo
primelavusi, koks jis šaunuolis ir puikuolis, nors berniukas iš tikrųjų turėjo
susigrumti su savais sunkumais ir tapti savikritiškai kovojančiu socialiniu
gyvuliu, kaip ir bet kuris kitas „normalus“ žmogus. Ar erzina tas paradoksas,
kad veikėja pati meluoja išsijuosusi, tačiau pati smerkia, kai jai pačiai
kalama, kokia ji puiki rašytoja, nors taip nėra? Ne, neerzina, neerzino ir tas
komerciškai išartikuliuotas, supjaustytas ir žiūrovam patiektas santykių
moralas, kad nebereikia nieko mąstyti.
Dairydamasis, kas šią
vasarą vakarais ar popietėmis galėtų mane pralinksminti ir atbaidyti nuo niūrių
minčių, nė nedvejodamas pagalvojau apie kokį nors dar nematytą ir smagų
amerikietišką komedijos serialą. Tiesą sakant, rinkausi iš „Filadelfijoje
visada saulėta“ ir „Viceprezidentė“ (angl. Veep) pirmųjų
sezono. „Filadelfijoje visada saulėta“ jau Amerikoje tapęs kultiniu, tačiau po
pirmosios serijos peržiūros supratau, kad lėkštoki situacijų siužetai šįkart ne
man, tad nusprendžiau tęsti kur kas labiau „suveržtą“ komediją apie tariamą JAV
viceprezidentę Selina Mejer.
Serialą sudaro 7 sezonai,
o premjera įvyko 2012 metais. „Viceprezidentę“ išleido puikių serialų kalvė
HBO, kuri retai nuvilia savo produkcija, na, o prie režisūros dirbo Armando
Iannucci, žinomas kaip komedijos žanrą išmanantis serialų ir kino filmų
kūrėjas. „Viceprezidentę“ transliavo iki pat 2019 metų pandeminio laikotarpio.
Tiesa, pirmasis sezonas, kurį sužiūrėjau, yra trumpesnis, viso labo 8 serijos,
tačiau to pakanka suprasti serialo humorą, ritmą, sumanymą ir atmosferą.
Pagrindinio vaidmens
atlikėja yra Julia Louis-Dreyfus, kuri plačiau visiems žinoma iš taip pat
kultinio amerikietiško serialo „Seinfeld“ (1989-1998), pastarasis vaidmuo garantavo
ir pagrindinį vaidmenį seriale „Viceprezidentė“. Aktorė išties pasirodo puikiai
jau pirmajame sezone ir per ateinančius kūrybinius Selinos vaidmens kūrimo
laikus ji susižers ne vieną „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą kaip
geriausia komedijos serialų aktorė. Ne ką mažiau filme juokingi ir
viceprezidentės pakalikai Garis (aktr. Tony Hale), Eimi (aktr. Anna Chlumsky)
bei Denas (akrt. Reid Scott).
Nesiplėsiu ir detaliai
neanalizuosiu kiekvieno ryškesnio veikėjo charakteristikos, tik aptarsiu bendrą
pirmojo sezono įspūdį.
O įspūdis... Jog žiūri iš
esmės rimtesnę komediją, kurioje kaip kokiuose „Simpsonuose“ atsispindi amerikietiška
politinė kasdienybė, liapsusai, skandalai. Ne visada juos gali susieti su
tikrove, tačiau tikras amerikietis, kuris kasdien ar bent jau iš dalies seka
savo šalies gyvenimą, manau, serialą žiūrėtų su daug labiau tikrovę atliepiančiomis
situacijomis, pamatytų tai, ko lietuvis galbūt nesusietų. Visgi nereikia būti
amerikiečiu, kad žiūrėtum „Viceprezidentę“, užtenka ir mūsų politikų kalbų ir
grimasų, kurie daugiau ar mažiau panašūs į Selinos Mejer gyvenimą.
Serialas nuo pat
pirmosios serijos panardina į viceprezidentės būstinę, o veiksmas išskirtinai
sukasi apie Selinos darbo komandą, jos rinkiminę kampaniją, darbą su žmonėmis
ir viešosiomis kalbomis. Didžiausias Selinos darbas yra išlaikyti savo įvaizdį
ir reitingus, deja, kaip matome, dažnai netgi komandos pagalba ne visada sugeba
tai padaryti. Smagu, kad serialas viceprezidentės nevaizduoja visiškai
atbukusios kvailelės, kuri nesupranta savo statuso ir politinių manevrų.
Seriale tikrai blyksteli ir Selinos gerų sprendimų, kuriuos įdomu žiūrovui
stebėti ir vertinti iš pilietinės perspektyvos.
Patiko man ir pasirinktas
intensyvus ritmas, kuris, pavyzdžiui, skiriasi nuo personažės Lesli iš serialo „Parkai
ir poilsis“ perspektyvos, kuriame irgi einama per vietos savivaldybės reikalus
ir viešosios nuomonės išsaugojimą. „Viceprezidentė“ nepaprastai „plepus“
filmas, kuriame dialogai pratrūksta kriokliu ir ne visada pavyko pagauti tą
politizuotą leksiką ir pokalbių nuotrupas, mat, dažnai seriale nepaaiškinama,
apie ką kalbama ir kokiai konferencijai Selina ruošiasi, tačiau serijai einant
išaiškėja visa situacija, tad būkite kantrūs. Tiesą sakant, tas „plepumas“,
kuris kuria dinamiško politinio reakcijų ir sprendimų burbulą, man nė kiek
nemaišė. Šio sezono vinis – Selinos nėštumas ir bandymai nuo visuomenės tai
nuslėpti. Jau vien ko verta toji serija, kai Selina darosi nėštumo testą
mokyklos vaikų tualete, kurioje ji kaip viceprezidentė turi pabūti ir „pasireklamuoti“
su vaikais. Man asmeniškai toji serija geriausia šiame sezone.
Šiaip vargina mane tie politiniai serialai, tad „Kortų namelio“ taip ir neįstengiau pažiūrėti daugiau
nei dvi serijas, o ir politizuoti, dažnai „Oskarus“ raškantys filmai apie kokios
nors aferos atskleidimą irgi sekina, todėl labai atsargiai renkuosi. Visgi „Viceprezidentė“
nėra prastas pasirinkimas, nes komedija apgalvota iš politinės perspektyvos,
puiki pagrindinė aktorė ir taiklūs politizuoti juokeliai, žmogiškai suprantamos
situacijos ir galimi nešvankūs užkulisiai. Tiesa, nežinau, ar sugrįšiu prie
antrojo sezono, kol kas pasitenkinu šituo.
„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė
naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward)
(2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei
pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių
civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus
išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“
gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys
pavojai.
Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana
primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir
mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas,
tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio
įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus
įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors
išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi
turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik
reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis
veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros
prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu
atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia
rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo,
bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio
didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame
dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su
kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga
rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome
pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.
Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų
skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo
kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol
nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą
šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“
baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“
ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek
primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis
dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“ unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią
animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.
Filmas „Meilei nereikia žodžių“ (angl. Enough Said) (2013), kurį režisavo
amerikiečių režisierė Nicole Holofcener yra neabejotinai geras, liūdnokas, bet
kartu ir nepaprastai subtiliai nuotaikingas. Sužiūrėjau neužsičiaupęs, nes
kažkaip personažų gyvenimai sudomino, sujaudino ir... Ko čia slėpti? Tiesiog patiko.
Galiu pasakyti, kad savo aranžuote, stilistika filmas man priminė kitą irgi
gerą panašios temos filmą „Kvaila, beprotiška meilė“ (2011).
Jau į senatvę einančių
žmonių vienatvė, bandymas užpildyti tuščius namus... Tiesiog man visada patinka
ši tema. Masažuotoja susipažįsta su skirtingais žmonėmis, klausosi jų
gyvenimiškų istorijų ir pati bando kurti istoriją. Aktorė Julia Louis-Deyfus
buvo šioks toks atradimas ir netikėtumas, nes anksčiau man šioji aktorė nebuvo
kritusi į akis. Jai tiko šis vaidmuo, šiek tiek panaši į „Draugų“ aktorę Courteney
Cox, bet filmo pabaigoje išnyko šie panašumai. Na, ir ką bereikia sakyti apie
šviesaus atminimo aktorių James Gandolfini – tai vienas paskutiniųjų jo darbų
kine...
Bene labiausiai filme
mane pakerėjo gal ne tiek pats siužetas, nes jis lyg ir nėra itin naujas,
nebent kai kurie niuansai, bet, sakyčiau, itin taiklūs dialogai, kurie pavergia
savo charakteristika, papildo veikėjų dvasinę biografiją. Tiesmukumas, kai
susitinka du tiesmuki žmonės, tampa nepaprastu humoro jausmų amunicija. Išties
režisierei pavyko sukurti ne tik gerą filmą, bet ir scenarijų, atrinkti gerus
aktorius ir pateikti visa tai nebanaliai... Nežinau, man tiesiog patiko ir
nieko negaliu padaryti.
