Esu iš tos kartos, kuri
tikriausiai užaugo su pirmaisiais „Super Mario“ kompiuteriniais žaidimais,
tačiau būsiu retas egzempliorius, nes taip niekada ir nesu jo žaidęs nei vaikystėje,
nei paauglystėje, todėl mažo ūgio ispanas su džinsiniu kombinezonu man tebuvo
reta reklama. Tiesą sakant, nepamenu, kad jis būtų populiarus tarp mano amžiaus
grupės vaikų, bet tikriausiai tai kiekvieno kiemo, miesto, regiono mada. Šiemet
pasirodęs animacinis filmas „Broliai Super Mario“ (angl. The Super
Mario Bros. Movie) (2023) daugeliui atgamino nostalgišką Super Mario
žaidimo prisiminimus, tiesa, ne tiek išlaikoma anų laikų kompiuterinė žaidybinė
rokiruotė, kiek sukaltas pagal Volto Disnėjaus receptą.
Pastaruoju metu neaptinku
jokio animacinio filmo, kuris mane būtų nustebinęs, „Broliai Super Mario“,
sakyčiau, irgi. Mario su savo broliu Luisu patenka į paralelinį stebuklų
pasaulį prieš tai išgyvenę gyvenimo nuosmukį, tėvų nusivylimą, o paraleliniame
pasaulyje, kur galimybės kitokios, o užvalgius grybukų ar žvaigždučių, tampi iš
nevykėlio stipruoliu, įveiki pačius didžiausius sunkumus ir dar pelnai
princesės širdį. Žodžiu, prikeltas kompiuterinio žaidimo herojus tampa
užmaukšlintas ant stereotipais grįstų pasakojimų. Idėja toli gražu neblizga ir
nėra nei novatoriška, nei stebinanti.
Filmas absoliučiai vidutiniškas,
tinkantis, kaip mėgstu sakyti, „užmušti laikui“, šiek tiek pasijuokti, šiek
tiek pasigrožėti animacine grafika, šiek tiek prisiminti banalių pamokymų:
jeigu esi mažas ir tave laiko nevykėlių, turi užtektinai turėti drąsos ir
narsos kovoti už savo artimuosius ir tau gyvenimas atlygins. Tai iš esmės
kartojasi iš filmo į filmą, tad ir „Broliai Super Mario“ (panašiai kaip su „Pūkio“
tęsiniu) žaidžia tomis pačiomis kortomis. Galiu tik įsivaizduoti, jog, kai tau
septyneri, filmą sužiūri tikrai įdomiau, nei suaugusiam.
Per šventes norėjosi ko nors, kas
velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų
kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų
nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai
ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu
turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas,
sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis
sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius
sezonus.
Nuo pat pradžių „užkabina“
kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope,
kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis,
kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie
kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o
jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje
pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti,
kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.
Saujelė optimistų mulkių,
pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko
nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais
pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja
visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti
dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti
į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo
sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija.
Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami
įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos
akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo
viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.
Smagus gyvenimas miesto
savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos
paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa
ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus –
prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio
žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų
iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“
veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus
serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę
ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios
kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie
striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė
juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį,
kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis
departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis
labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės
savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas,
gimtadieniai...
Kartais atrodo, kad veikėjai
tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų
savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono
serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos
vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip
Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį
albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper
aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam
sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai
sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.
Nuspėjami tampa ir gerokai
užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau
galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai
kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai
Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš
mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai,
vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys
ir tampa ta santykių mėsmalė.
Kitą vertus, serialas pateisina
komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo
be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas
pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per
interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius
įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš
kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie
vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie
vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.
Nesigilinsiu į veikėjų
charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą
sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs,
pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“
tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi
mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad
serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų
rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko.
Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl
sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono
skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti
užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.
„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė
naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward)
(2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei
pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių
civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus
išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“
gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys
pavojai.
Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana
primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir
mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas,
tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio
įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus
įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors
išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi
turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik
reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis
veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros
prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu
atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia
rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo,
bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio
didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame
dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su
kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga
rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome
pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.
Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų
skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo
kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol
nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą
šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“
baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“
ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek
primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis
dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“ unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią
animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.
Dar vienas galingas
fantastinio turinio kino projektas prašlavė pasaulines kino sales, o nuomonių
būta pačių įvairiausių. Filmo „Pakeleiviai“
(angl. Passengers) (2016)
scenarijaus geidė visas Holivudas, tačiau jį gavo „Vaizduotės žaidimas“ kūrėjas
Morten Tyldum – patikimas, įrodęs, kad geba dirbti su skirtingo pobūdžio
medžiaga, tačiau visos viltys išvysti stiprų filmą išlėkė į orą, kaip prieš
naktį užvalgius pupelių ir atsigėrus daug vandens...
Patrauklūs Holivudo
aktoriai turėjo velniai žino ką padaryti, kad šis filmas patiktų visiems,
tačiau ką jie gali padaryti, kai nėra medžiagos? Daugelis aikčiojo: vaje, koks
geras šis filmas, kaip byrėjo ašaros pabaigoje... Palaukit, arba aš nebeturiu
širdies, arba kažko iš šio filmo nesupratau, nes išlikau ganėtinai šaltai
abejingas. Apskritai sakant, skurdus šio filmo scenarijus, kuris laikosi ant
vienos vienintelės idėjos: kiek žmogus gali būti savanaudis ir pasmerkti kito
žmogaus laimę savo asmeninei laimei patenkinti ir kita ašis – kur pasibaigia
pyktis dėl neteisingo žmogaus poelgio ir užgimsta meilė. Taip, situacija
keliaujantiems kosmose itin nepavydėtina, tačiau aplinkiniai niuansai ir kitų
įvykių užpildymas pasibaisėtinai skurdus. Pamažu pradeda gesti laivo įranga ir
staiga herojams belieka tik viena misija – ataušinti erdvėlaivio reaktorių. Ak,
kaip iš kokio prasto fantastinio filmo, herojai didvyriškai pasiaukodami
leidžiasi gelbėti savo ir kitų skūros... Ir viskas? Nieko daugiau neparodė,
kaip iš kokio prasto 1985 metų fantastinio filmo? Atsiprašau, net Sovietų
Sąjungoje sukurtas „Soliaris“ šio filmo kontekste atrodo kaip kitoniškas ir
unikalus filmas dėl savo siužeto.
Tiesą sakant, neturėjimas
ką papasakoti, išskyrus jau matytus siužetinius ale pasiaukojimo iš meilės
liniją ir yra didžiausia šio filmo problema. Ilgoka ir nuobodi filmo pradžia –
praktiškai visą pirmąjį valandą nieko nevyksta, ko žiūrovas vienur ar kitur
nebūtų matęs ar regėjęs: visi herojų veiksmai nekelia ne tik nuostabos, bet ir
nuobodžiai atspėjami. Antroji filmo dalis perauganti į kylančią apokalipsinę
grėsmę taip pat per silpna ir nuobodi. Be romantinės atmosferos kūrimo, kūrėjui
nepavyko išspausti kažin ko daugiau, vien tik pasakojimo šablonus, o tos
kosmoso vienatvės ir žmogaus menkumo bei trapumo, kurio taip verkė filmo
tinkamai neįvertinę žiūrovai, tėra tik padrėki štrichai su romantinėmis
gairėmis. Štai filmas „Gravitacija“ yra apie kosmoso vienatvę arba tas pats
filmas „Mėnulis“ (2009), kuris pateikia stulbinamai netikėtą fantastinį
siužetą, o „Pakeleiviai“ gražus, blizgus, ryškių aktorių darbas beviltiškai
išsisėmusiame scenarijuje atrodo kaip musės pakliuvusios į tinklą – viskas beviltiškai
nuobodu ir kažkur jau matyta.
Dar viena sportinė
drama, kuri pavergė pasaulį arba, kitaip sakant, kaip sportinės dramos
nusikrato didvyrio iliustracijos ir kuklinasi? Toks filmas man pasirodė „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. Moneyball) (2011), kurį režisavo Bennett
Miller. Su šiuo geru režisieriumi pirmą kartą susipažinau pažiūrėjęs „Foxcatcher“
(2014) ir jis mane labai nustebino. Tiesą sakant, to paties tikėjausi ir iš „Žmogus,
pakeitęs viską“.
Na, ir neklydau – atpažįstamas
režisieriaus braižas, atpažįstama kompozicija, daug emocionalių plepalų,
kuriuose ryškėja veikėjų charakteriai – jų trūkumai ir stiprybės, nevengiama
problemos kasdieniškumo įspūdžio, gilios egzistencinės herojų duobės, kai
norima „uždaryti“ duris karjerai. Tai netipinė sportinė drama, bet lėta,
vietomis kai kam gali pasirodyti nuobodi ir vangi istorija, tačiau tame lėtame
melancholijos ir sportinio biznio versle yra kažkas to, ką režisieriui pavyksta
išgauti – savitai išgaubtą pasaulį. Neslėpsiu, kad „Foxcatcher“ man labiau
patiko, gal dėl to, kad pamačiau pirmiau nei šį filmą, gal dėl aktorių grimo ir
dar didesnio melancholinio gylio. Režisierius nesibodi režisuoti sporto
istoriją perrašiusias asmenybes – tai jis daro itin gerai ir užtikrintai.
Žinoma, didžiausia šio
filmo legenda yra Brad Pitt, kuris lyg ir perrašė paties Holivudo istoriją,
negaudamas „Oskaro“ ir, kažin, ar besukurs vaidmenų šiam apdovanojimui pelnyti –
nominacijai, galbūt. Jo indėlis į šį filmą didelis ir geras, bet ne toks
stulbinantis, kokį mes matome aktorių komandą filme „Foxcatcher“. Visgi filmas
geras, savaip lėtai įtraukiantis į sporto pasaulio užkulisius, kur sportininkai
tarp komandos kampanijų pardavinėjami kaip jūrų kiaulytės, skamba nešvariai,
bet taip jau yra. Stebino herojaus užsispyrimas ir inovacinis mąstymas sporto
atrankos strategijose – juk paimta iš realaus gyvenimo ir panašu į nesumeluotą
kuklųjį didvyrį. Pasibaigus filmui, taip ir neaišku, ko reikėjo daugiau: ar
kitokio mąstymo stimulą, ar prigimtinių savybių herojui pakeisti viską? Bet galbūt
ir lemtingo atsitiktinumo.
Naujoji „Jūros periodo parko“ (angl. Jurassic World) (2015) epopėjos dalis
nei nustebino, nei pribloškė, nei, tiesą sakant, labai nuliūdino. Kalbėsiu
trumpai ir iš esmės, aplenkdamas kritikų nuomones, režisierius ir aktorius.
Filmas lyg ir žadėjo būti didingas, bet aš tokiu jo nepavadinčiau. Taip,
sukišta daug dolerių, daug kompiuterinės grafikos, o visumoje pavyko vos
geresnis pramoginis filmas už vidutinį. Pasaulyje jis tapo populiarus ir
pritraukė mases, tad galiu sutikti, kad nebent pats reginys ir yra stipriausia
naujausios šios epopėjos dalis. O kaip visa kita?
Scenarijus erzina nuo
pat pradžių. Kam po paraliais reikėjo tų vaikų? Priminė kažkokį beždžionyną!
Nepatiko, kad filmas, kuris turėjo sukelti globalinės mokslinės katastrofos
siaubą, tapo kažkokiu saldžiu nuotykių ir meilės prisaldintu pudingu. Personažai
vaikai, seksualus vyras, pasikėlusi raudonplaukė... Dieve brangus, negi mums
vis dar tai įdomu? Tie tipiniai personažai, kur gale filmo visi apsikabina,
nubraukia prakaitą, o naujai iškepta porelė pasibučiuoja, o salė ploja už...
dar vieną tokią pačią istoriją? Žmonės, atsibuskite! Scenarijus šiuo atžvilgiu
nuobodus ir siaubingas. Nesakau, yra tikrai puikių niuansų ir scenų, pvz.,
dinozaurų tyrimai, jų pasislėpimas tankumyne, nežinia, kada ką užpuls, tos
tamsiosios filmo erdvės puikiai panaudotos, bet, dievaži, viską glumina ir
tempia žemyn šeimynai pritaikytas siužetas, kuris nieko gero neparodo.
Tiesą sakant, nė kiek
nepergyvenau dėl herojų, nes žinojau, kad visi išliks saugūs ir filmo gale
glėbesčiuosis. Nesakau, kad juos turėjo suėsti, kažkas mirti, o juk mirčių
tikrai netrūko, bet priimtos žaidimo taisyklės primena tas pačias prieš 25
metus į kiną įvestas žaidimo taisykles. Iš šio filmo norėjosi ne pataikavimo
masėms (juk visgi akivaizdu, galvota apie tai, kaip viskas turėtų atsipirkti),
bet apie galimybę išplėtoti kitonišką siužetą, pateikti istoriją kitaip, o kol
kas viskas skriejo ir praskriejo kaip „Disnėjaus“ filmuose. Iš esmės filmą
tikrai galima žiūrėti ir jis neblogas, tačiau kiek mes galime tenkintis vien
tik pakitusia grafika, o turiniu vis dar tokiu pačiu?
