Sveiki, skaitytojai,
Per šventes norėjosi ko nors, kas
velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų
kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų
nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai
ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu
turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas,
sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis
sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius
sezonus.
Nuo pat pradžių „užkabina“
kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope,
kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis,
kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie
kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o
jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje
pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti,
kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.
Saujelė optimistų mulkių,
pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko
nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais
pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja
visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti
dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti
į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo
sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija.
Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami
įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos
akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo
viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.
Smagus gyvenimas miesto
savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos
paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa
ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus –
prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio
žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų
iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“
veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus
serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę
ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios
kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie
striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė
juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį,
kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis
departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis
labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės
savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas,
gimtadieniai...
Kartais atrodo, kad veikėjai
tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų
savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono
serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos
vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip
Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį
albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper
aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam
sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai
sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.
Nuspėjami tampa ir gerokai
užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau
galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai
kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai
Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš
mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai,
vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys
ir tampa ta santykių mėsmalė.
Kitą vertus, serialas pateisina
komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo
be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas
pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per
interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius
įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš
kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie
vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie
vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.
Nesigilinsiu į veikėjų
charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą
sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs,
pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“
tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi
mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad
serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų
rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko.
Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl
sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono
skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti
užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.
Pirmo ir antro sezono anonsai:
Jūsų Maištinga Siela
