Filmas: "Myliu tave, žmogau" / "I Love You, Man"

Sveiki,

Ak, toks bukos ir daugelio gurmanų nepakenčiamos amerikietiškos lėkštosios komedijos. Jų irgi neišvengsite draugų apsuptyje, todėl tenka pažiūrėti vieną kitą, o štai filmas „Myliu tave, žmogau“ (angl. I Love You, Man) (2009) netgi sulaukė kritikų pripažinimo ir puikių recenzijų. Žvelgiant apskritai į šį filmą ir bendrą kontekstą, galiu pasakyti, kad filmas režisūriniais sprendimais beveik niekuo nesiskiria nuo vidutiniškos arba netgi prastos amerikietiškos komedijos. 

Nors bandoma iš filmo „išlaužti“ kažin kokią problemą originalią problemą, tačiau šioji problema (vyras neturi draugų, todėl neturi pabrolio ir ima su vyrais vaikščioti į pasimatymus) visais atžvilgiais tiesmuka ir nebepatraukli. Jau net nebežinau, kiek sukurta tokių „vestuvinių“ filmų apie pabrolius, pamerges, isterišką vestuvių pasiruošimą ir t. t., kad būtų galima sudominti nuo šios bukos temos žiūrovą. Aišku, keičiasi siužeto vingiai, tačiau iš esmės maniera, juokeliai niekuo neišsiskiria, ką Jūs bežiūrėsite. Nors šis filmas stengiasi neperspausti pačiais lėkščiausiais juokeliais ir nori visoje toje komerciniame pasaže išlikti kiek įmanoma nuoširdus, tačiau filmas ir lieka kažkoks negyvas, neįtikinantis. Nors, palaukit, ar komedija turi apskritai įtikinti žiūrovą? Galbūt, bet tie, kurie norėtų kažko originalesnio kaip komedijos, pvz., „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tai šis filmas absoliučiai vidutinis, toks vidutinis, kad praktiškai menkai įsimenamas. 

Filmas tiks fonui, kai norisi daugiau bendrauti su svečiais, nei apsikrovus alumi ir popkornais žiūrėti patį filmą.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelionės pabaiga" / "The End of the Tour"

Sveiki, skaitytojai,

Filmų apie pačius keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę, kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of the Tour) (2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė. Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių apimties savižudžio laiškas.

Filmas pasakoja tik penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis. Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus. 

Tiesą sakant, sunku komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip, kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai – iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą. Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džefas, gyvenantis namuose" / "Jeff Who Lives at Home"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu grįžti į komedijų pasaulį ir pristatyti filmą „Džefas, gyvenantis namuose“ (angl. Jeff who lives at home) (2011), kurią galima laikyti visais atžvilgiais netipine komedija. Kodėl? Visų pirma dėl scenarijaus. Istorija pasakoja apie trisdešimtmetį vyruką, kuris vos sugeba užsirišti batų raištelį, gyvena pas dar dirbančią motiną, sėdi ant sofos, žiūri filmus ir nė iki parduotuvės negali nueiti. Sakytume, sunkus auklėjimo atvejis, tačiau tai istorija apie ypatingą vieną šeimos dieną: brolis atsiduria ties skyrybų slenksčiu, motina savo gimimo dienos progą sulaukia slapto gerbėjo, o Džefas, parūkęs žolės ir prisižiūrėjęs filmų, seka Kevino vardo ženklais...

Situacija daugiau nei absurdiška, ypač keistas atrodo Džefo charakteris, kuris nė kiek neprimina komedijinio personažo ir atrodo nemotyvuotas adaptuotas vaikėzas, neišaugęs nuo motinos žįsto spenio. Liūno personažo linksma istorija, taip galėtume apibūdinti šį filmą, kuris pateikia staigmenų tiek savo istorija, tiek ir netipine komedijos režisūra – kadrai nekomerciniai, dažnai vizualiai svyruojantys, o herojų poelgiai toli gražu neherojiniai, ne tokie naiviai nuaštrinti, kaip būna daugeliame komedijos filmų, todėl priimant ir atpažįstant filmo savitumą, kitoniškus režisierių niuansus, lengviau ir linksmiau žiūrisi.

Filme pasirodo komedijų princas Ed Helms, kuris atlieka gana tipišką vaidmenį. Stebino Susan Sarandon netipinis motinos vaidmuo ir visiškai iki šiol akių neužkabinęs „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ serialo aktorius Jason Segel. Taigi... Šaunioji šeimynėlė per vieną dieną tampa keista didvyrių šeima, pakeitusi savo asmeninius gyvenimus 180 laipsnių kampu. Smagus filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela