Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėdos kurorte" / "Snached"

Sveiki,

Kai norisi „atsijungti“, geriausiai tinka amerikietiškos komedijos, kurios nereikalauja nieko mąstyti, tiesiog pasinerti į anekdotines absurdiškas situacijas ir kikenti. Viena tokių komedijų yra „Bėdos kurorte“ (angl. Snached) (2017) su iškilusia komike Amy Schumer.

Vis kažkaip norisi sakyti „nieko rimto“ tarsi tai būtų kažin koks filmo nužeminimas, bet, velniai rautų, negaliu neigti, kad šioji komedija nesukėlė juoko – tai juk ir yra pagrindinė filmo užduotis. Čia nerasite subtilių poskonių, paslėpto ir elegantiško humoro, bet kartais tiesiog to ir nereikia. Norisi žiūrėti tiesiog banalybes ir kvatoti. Filmo siužetas irgi nėra naujos, po „Pagirių Las Vegase“ ir kitų kurortinių komedijų, šioji tikrai nieko nenustebins, niekuo nešokiruos ir nieko naujo nepateiks. Jeigu nekelsite filosofinių klausimų, kam išvis leisti dar tokią produkciją, kuri nepateikia iššūkio, tai, manau, filmą galite visai linksmai sužiūrėti.

Žinoma, čia neapsieis be galybės klišių, standartinių tipažų, jau kažkur vienu ar kitu rakursu panaudotų kine juokelių, tačiau, kai daug tokių filmų per metus nežiūri, tai tiesiog pasiilgsti žiūrėjimo dėl žiūrėjimo. Motina ir dukrelė (nevykėlė) leidžiasi į pavojingą Ekvadorą ir ten, žinoma, per savo patiklumą papuola į vietinių gangsterių nemalonę. Žinomi aktoriai, juokingi veikėjai, smagios situacijos. Jeigu jums reikia šito, tai, manau, neišvengsite šios juostos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 4.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (4 sezonas)

Sveiki,

Serialas „Begėdis“ (angl. Shameless) yra vienas iš tų nuostabių serialų, kuriuos nepavargstu žiūrėti. Niekada. Praktiškai per vieną savaitgalį sužiūrėjau ketvirtą sezoną ir nebeturėjau kambaryje tarp traškučių, neskalbtų kojinių ir kitų numestų namų ruošos darbų kuo kvėpuoti. Tam tikriausiai yra priežastis – ketvirtas sezonas įtraukė ir nebepaleido, kaip ir ankstesnieji sezonai.

Palyginti su ankstesniais sezonais sunku, šis serialas tikriausiai neturi ryškaus atotrūkio, vadinamo „slenksčio“, kuris skirtų sezonus savo temomis, todėl, jeigu paleistumėte serijas be jokio įspėjimo, vargu, ar sugebėsite atskirti, kur ta takoskyra tarp sezonų – jų praktiškai nėra, todėl galima orientuotis tik pagal pagrindinius šio sezono įvykius, o jų yra ne vienas ir ne du.

Tiesa, mano draugas prisipažino, kad taip pat po mano komentaro Facebook‘e pradėjo žiūrėti šį serialą ir kai susitinkame, nuolat persimetame keletu žodžių, kas kokią seriją žiūri, kokie pagrindiniai įvykiai, kol galiausiai supratau, kad kažkaip nesusikalbame. Pasirodo, jis žiūri originalią versiją t. y. ne amerikietišką ir britišką. Iš smalsumo peržiūrėjęs ketvirtą sezoną, įlindau į Yoputube ir pažiūrėjau kelis epizodus, tad galiu pasakyti, kad tikriausiai tai vienas labiausiai nuo originalo nutolusių serialų. Jeigu amerikietiška versija (prie kurios dirba originaliosios versijos scenaristai) yra kur kas „purvinesnė“ ir tamsesnė, tai britiška versija man priminė senus britų klasikinius humoro serialus, kurie, dievaži, neturi tokio akivaizdaus tamsaus amerikietiško „draivo“. Taigi...

Taigi ketvirtasis sezonas toliau tęsia jau trečiame sezone išvystytas temas – Frenkas suserga vėžiu ir tai tampa vienu esmingiausiu šio sezono įvykių branduoliu. Taip pat Fionos krizė, jos neatsakingumas ir papuolimas į kalėjimą. Žinoma, esama ir daug svarbių šalutinių siužetinių dėmenų – Veronika laukiasi trynukų, Lipas pagaliau studijuoja universitete, keistoji kaimynė susidomi indėnų kultūra ir bando įsivaikinti šešis indėnų kilmės vaikus. Linksmas sezonas su savo juokeliais neleis nuobodžiauti nė per vieną seriją, tačiau esama ir tokių absurdiškų siužetinių vingių, kurie sunkiai įtikina, pvz., Lipo nauja studentė draugė azijietė, kuri nekenčia savo turtingų tėvų, todėl prašo Lipo juos pagąsdinti – tokius elementus jau galima lengvai atpažinti netgi Lotynų Amerikos TV komedijiniuose serialuose. Kai kurie scenarijaus žingsniai netgi vykę – Frenkas norėdamas apsvaigti, darosi alkoholines klizmas, kad tik apgautų skrandžio vėžį. Vėliau paaiškėja, kad reikia kepenų ir, atrodo, kad Frenko personažui absoliučiai ateina galas, bet iš esmės visą sezoną galima justi, kad serialo kūrėjai tuoj kažin kokiu stebuklingu būdu Frenką išgelbės ir visos jo kančios tėra ilgas siužetinis vilkinimas. Kaip vėliau paaiškės, taip ir yra.

 Fiona išklauso teismo nuosprendį.

 Frenkas su Samanta, vyriausia savo dukra.

 Ianas ir Mikis, rodos, baigia aiškintis santykius.

 Fiona nimfomauja...

 Šeila bando nugalėti vienatvę...

 Debę pradeda kamuoti paaugliškos problemos.

Vienas labiausiai svyruojančių personažų šiame sezone yra Fiona, kuri absoliučiai palūžta, užmegzdama ne tik su savo pavydžiuoju šefu santykius, bet ir tapdama kone nimfomane, kai pradeda susitikinėti su jo broliu. Amoralumas iš esmės palaužia Fioną, kad nuo jos ima nusigręžti praktiškai visa šeima ir ji patenka į kalėjimą. Tokia lūžio transformacija neatsitiktinė, nes paauga ir mažieji Galaheriai – Debė pradeda sirgti mėnesinėmis, Karlas iš esmės įsimyli Bonę ir pradeda nusikalstamą gyvenimą ir Fiona lieka už borto, tiesa, neilgam, iki sezono pabaigos, kol vėl visi gražiai imasi glėbesčiuotis. 

Jaučiasi ir naujų veikėjų įtaka sezone – naujos vyriausiosios dukters Samantos atsiradimas, kuri gerokai apverčia nusistovėjusią Galaherių šeimos tvarką. Šeila, išvykus Karen ir jos draugui, tampa tikra tvarkos Galaherių namuose maniake, o sezono pabaigoje dar ir pateikia staigmenų – ligos patale susituokia su Frenku... Ianas pagaliau pabėga iš kareivinių ir įsidarbina gėjų klube. Bene didžiausią nuostabą kelia atviras Mikio prisipažinimas, kas apskritai, rodos, buvo neįmanoma pirmuosiuose sezonuose, todėl labai įdomu, kaip didžiausias rajono peštukas, viešai prisipažinęs meilėje, elgsis toliau. Visa tai nuostabu, kad pateikiama taip natūraliai ir savaime suprantama, kad net nereikia to klaikiai atgyvenusio juoko įrašo, kokį turėjo serialas „Draugai“ ar britiškoji „Begėdžio“ versija. 

Kaip visada filme rasite daug ko: nešvankybių, nuogumo, tamsumos, smurto, apgavysčių ir kitų dalykų, kurie būdingi prastą reputaciją turintiems rajono gyventojams, kurie neriasi iš kailio, kad gale mėnesio sumokėtų sąskaitas. Kaip visada čia moralė ir amoralumas yra pagrindinė visų veikėjų sprendimų ir pabėgimo humoro varomoji jėga. Kur prasideda kova už šeimos vertybes, ir kur baigiasi paprasčiausiuose santykiuose. Geras sezonas, geri aktoriai, įsimintini personažai. Tikiuosi greitu metu pasidaryti penktojo sezono peržiūrą.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Kelionės pabaiga" / "The End of the Tour"

Sveiki, skaitytojai,

Filmų apie pačius keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę, kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of the Tour) (2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė. Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių apimties savižudžio laiškas.

Filmas pasakoja tik penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis. Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus. 

Tiesą sakant, sunku komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip, kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai – iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą. Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela