Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakeleiviai" / "Passengers"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas galingas fantastinio turinio kino projektas prašlavė pasaulines kino sales, o nuomonių būta pačių įvairiausių. Filmo „Pakeleiviai“ (angl. Passengers) (2016) scenarijaus geidė visas Holivudas, tačiau jį gavo „Vaizduotės žaidimas“ kūrėjas Morten Tyldum – patikimas, įrodęs, kad geba dirbti su skirtingo pobūdžio medžiaga, tačiau visos viltys išvysti stiprų filmą išlėkė į orą, kaip prieš naktį užvalgius pupelių ir atsigėrus daug vandens...

Patrauklūs Holivudo aktoriai turėjo velniai žino ką padaryti, kad šis filmas patiktų visiems, tačiau ką jie gali padaryti, kai nėra medžiagos? Daugelis aikčiojo: vaje, koks geras šis filmas, kaip byrėjo ašaros pabaigoje... Palaukit, arba aš nebeturiu širdies, arba kažko iš šio filmo nesupratau, nes išlikau ganėtinai šaltai abejingas. Apskritai sakant, skurdus šio filmo scenarijus, kuris laikosi ant vienos vienintelės idėjos: kiek žmogus gali būti savanaudis ir pasmerkti kito žmogaus laimę savo asmeninei laimei patenkinti ir kita ašis – kur pasibaigia pyktis dėl neteisingo žmogaus poelgio ir užgimsta meilė. Taip, situacija keliaujantiems kosmose itin nepavydėtina, tačiau aplinkiniai niuansai ir kitų įvykių užpildymas pasibaisėtinai skurdus. Pamažu pradeda gesti laivo įranga ir staiga herojams belieka tik viena misija – ataušinti erdvėlaivio reaktorių. Ak, kaip iš kokio prasto fantastinio filmo, herojai didvyriškai pasiaukodami leidžiasi gelbėti savo ir kitų skūros... Ir viskas? Nieko daugiau neparodė, kaip iš kokio prasto 1985 metų fantastinio filmo? Atsiprašau, net Sovietų Sąjungoje sukurtas „Soliaris“ šio filmo kontekste atrodo kaip kitoniškas ir unikalus filmas dėl savo siužeto.

Tiesą sakant, neturėjimas ką papasakoti, išskyrus jau matytus siužetinius ale pasiaukojimo iš meilės liniją ir yra didžiausia šio filmo problema. Ilgoka ir nuobodi filmo pradžia – praktiškai visą pirmąjį valandą nieko nevyksta, ko žiūrovas vienur ar kitur nebūtų matęs ar regėjęs: visi herojų veiksmai nekelia ne tik nuostabos, bet ir nuobodžiai atspėjami. Antroji filmo dalis perauganti į kylančią apokalipsinę grėsmę taip pat per silpna ir nuobodi. Be romantinės atmosferos kūrimo, kūrėjui nepavyko išspausti kažin ko daugiau, vien tik pasakojimo šablonus, o tos kosmoso vienatvės ir žmogaus menkumo bei trapumo, kurio taip verkė filmo tinkamai neįvertinę žiūrovai, tėra tik padrėki štrichai su romantinėmis gairėmis. Štai filmas „Gravitacija“ yra apie kosmoso vienatvę arba tas pats filmas „Mėnulis“ (2009), kuris pateikia stulbinamai netikėtą fantastinį siužetą, o „Pakeleiviai“ gražus, blizgus, ryškių aktorių darbas beviltiškai išsisėmusiame scenarijuje atrodo kaip musės pakliuvusios į tinklą – viskas beviltiškai nuobodu ir kažkur jau matyta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliečiamieji" / "The Untouchables"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Brian De Palma režisuotą filmą „Neliečiamieji“ (angl. The Untouchables) (1987). Na, šį filmą tikriausiai daugelis apibūdintų kaip tikrą legendą ir tikriausiai geriausią režisieriaus darbą, todėl genamas rekomendacijų ir kitų liaupsių pažiūrėjau šią juostą, kuri gali pasigirti išties gera režisūra ir legendiniais aktoriais.

Visgi pradėsiu nuo to, kad filmas man nepadarė jokio įspūdžio. Tiesą sakant, buvo šiek tiek graudu ir nuobodu žiūrėti, kadangi ši knygos ekranizacija nė kiek manęs nesujaudino. Žinoma, režisierius turėjo puikios medžiagos – daugelis žavisi Al Capone, didžiausią Amerikos mafijos tėvą, vaizduojančiais filmais, tačiau tik ne mane. Šis filmas ne išimtis. Palyginus su kitais mafijos ir detektyviniais filmas, šis savo epiniu pasakojimu atrodo gana silpnokas – daugelis dalykų nuspėjami, o finalinė scena, kai krenta vaiko vežimėlis nuo laiptų tiesiog vertė juoktis iki ašarų, nes panašėjo ne į įtampos kulminaciją, o į parodiją. Pasigedau pačios intrigos, daug „užvilkinta“, nepatikėjau ir tuo, kad 1987 metų filmas vaizduoja 1930 metų laikotarpį – kažkokių karkasinių niuansų, lyg kramtyčiau kartono gabalą.

Ir visgi filme yra ir gerų dalykų. Visų pirma aktoriai. Ištisa brigada legendinių, įvertintų ir pripažintų aktorių. Dar visai jaunas Kevin Costner atliko gana, mano akimis, vidutinišką vaidmenį. Iš viso filmo išskirčiau nebent Robert De Niro, kuris man niekada nepatiko, tačiau tenka pripažinti, kad ir čia jo pasirodymas tryško atsidavimu ir charizma. Kitas labai geras dalykas – pati režisūra, operatoriaus darbas, kai kurios scenos buvo išties intriguojančios ir įdomios, tačiau bendras vaizdas man neišliko, lyg filmas būtų bedvasis lopų kilimėlis. Žinau, kad daugelis nesupras manęs, bet šis filmas man nepatiko.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Midltonas" / "At Middleton"

Sveiki, kino mėgėjai,

]

Visai neseniai mus pasiekė nauja komedija „Midletonas“ (angl. At Middleton) (2013), kurią daugiau ar mažiau spėjo pamėgti mačiusieji. Juosta yra Adam Rodgers debiutinis darbas, tačiau man pažiūrėjus, nepasakyčiau, kad darbas debiutinis, veikiau primenantis kažkokio režisieriaus kūrinį, kurio pavardės nepajėgiu prisiminti. Ir iš tikrųjų filmo braižas primena ne vieną ir ne du matytus filmus, todėl bijau, kad šis filmas taip pat išskries iš dėmesio orbitos ir liks tik neryškus asociacijomis atgaminamas kontekstinis kūrinys. Gal ir nieko, ar ne?

O šiaip filmas ganėtinai lengvas, pakankamai nebanali komedija, kuri nesiekia įtikinti, o veikiau žaidžia sukurtais charakteriais, romantizuoja vidutinio amžiaus žmonių elgseną, ją ironizuoja ir paverčia netgi šiokia tokia paaugliškos idilinės meilės parodija. Žavūs aktoriai šiame filme tikrai netrukdo. Mėgstu Vera Farmiga, o dar netikėčiau buvo pamatyti ir jos jaunėlę sesę Taissa Farmiga, labiau žinomą iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“, o dar netikėčiau buvo tai, jog seserys, turėdamos atitinkamą metų atotrūkį, filme pasirodo motinos ir dukters amplua. Filmas pilnas šmaikštybių, kurios gyvina atmosferą, tiesa, neišvengta ir siužetiniu štampų. Smagus ekskursinis pasivaikščiojimas su šūdsodininku gali pasibaigti ne tik savo gyvenimo apmąstymu ir apibendrinimu, bet ir naujos simpatijos atradimais. Filmas priminė kitus panašaus pobūdžio filmus, kuriuose vaizduojami (ne)tikėti suvaikėjimai, gyvenimo laisvės ištroškusių vidutinio amžiaus žmonių pasispardymai.

Filmas neprailgo, tačiau jo kažkokiu „būtinu pamatyti“ irgi nepavadinčiau. Tai lengvas, pramoginio pobūdžio pasisėdėjimas, kuris su rimtu kinu neturi rimtų sąlyčių. Toks nepretenzingas filmas visai padoriai užpildė mano vakarą. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela