Filmas: "Nešventa" / "The Unholy"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas vidutinis siaubo filmas pavadinimu „Nešventa“ (angl. The Unholy) (2021) kviečia mus į raganišką pasakojimą apie blogį, tikėjimą ir abejonę. Mažame JAV miestelyje XIX amžiaus viduryje atliekamos šiurpios Šėtono tarnaitės sunaikinimo apeigos, po daugel metų, mūsų dabarties laikais, vietos sužlugdytas žurnalistas panaikina apsaugą, o toje parapijoje kurčnebylė mergaitė pradeda kalbėti, iki tol negirdėjusi, kaip žmonės kalba. Nepaisant visko, ji dar pagydo keletą žmonių ir apie jos stebuklingas galias ir mergelės Marijos regėjimus sužino visas pasaulis...

Visą filmą žiūrėdamas galvojau, ką reikia padaryti šiais laikais, kad tave paskelbtu šventuoju? Ir apskritai, ar mokslo amžiuje įmanomas toks dalykas? Visą tą laiką, kol žiūrėjau šią istoriją, buvo aišku, kad blogis manipuliuoja gerumo įvaizdžiu, o šalia Bažnyčios (o gal net pačioje joje) yra daugiausia velnių... Čia mes iš tikrųjų turime kone klasikinį variantą, kada kunigas kovoja su blogiu, pagrindinis veikėjas išgyvena abejonės tikėjimo klausimais, o paauglė maniakė stebukladarė kaskart savo kalbomis šiurpina aplinkinius. Noriu pasakyti, kad „Nešventa“ nepateikia absoliučiai nieko naujo, nė kruopelytės naujos idėjos ar žiūros kampo, viskas suręsta kaip iš chrestomatinio vadovėlio: atmosfera, tiesmuki ir vienkrypčiai veikėjai, kurie turi tik vieną kokią nors nuodėmę-problemą ir, žinoma, keletas siaubo efektų...

Visi šie elementais pertepti storu šabloniniu sviestu, todėl filmas tampa lengvu nakties ar vakaro fonu, kuriame nei dvasios, nei ambicijų tiek iš istorijos, tiek iš režisieriaus nesulauksite. Kai kurie sprendimai ganėtinai paviršutiniški, pavyzdžiui, kunigo „savižudybės“ scena, kuri nė iš tolo neišgąsdina pagrindinės veikėjos ir veikėjo, jie net neanalizuoja kitų veikėjų veiksmų, viskas sutelkta vien tik į aiškiaregės patvirtinimą tapti šventąja. Manau, neišnaudota daug galimybių, kurias, kaip visada, tokie ryškiai užsakomojo pobūdžio filmai, galėjo pasinaudoti. Mistika primityvoka, probleminis laukas lėkštas, veikėjai šabloniški. Bet visgi, ką mes veiktume be šitų šabloninių filmų, persisotinę Scanoramomis ir Kino pavasariais?

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 36/10

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela