Asmenybė. Aktorė Diane Keaton, jos gyvenimas ir žymiausi vaidmenys

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien mane pasiekė žinia, kad mirė puikiai daugeliui žinoma aktorė Diane Keaton (1946-2025) (tikrasis vardas – Diane Hall) gyvenimą ir karjerą. Šis įrašas – žvilgsnis į jos karjerą ir asmeninį gyvenimą.

 

Viena iš labiausiai atpažįstamų ir savito stiliaus Holivudo aktorių Diane Keaton gimė 1946 m. sausio 5 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV. Jos kilmė siejasi su viduriniąja Amerikos klase: tėvas Johnas Newtonas Hallas buvo civilinės inžinerijos konsultantas, o motina Dorothy Deanne Keaton (mergautinė pavardė – Keaton) buvo namų šeimininkė ir fotografė mėgėja. Būtent motina paskatino jaunąją Dianę domėtis menu ir teatru, o tai, kad motina buvo konkurso „Mis Los Andželo Motina“ nugalėtoja, galėjo įskiepyti jai pradinį supratimą apie viešąjį gyvenimą. Diane Keaton turi tris jaunesnius brolius ir seseris, o jos namai buvo apibūdinami kaip kūrybiški, bet konservatyvūs.

 

Jaunoji Diane užaugo Santa Anoje, Kalifornijoje, kur jau paauglystėje pasireiškė jos ryškus pomėgis vaidybai. Paauglystė jai buvo teatro, o ne Holivudo, laikas. Ji lankė Santa Anos vidurinę mokyklą, kur aktyviai dalyvavo mokyklos dramos būrelyje. Po mokyklos baigimo ji įstojo į Santa Anos koledžą, tačiau po metų jį metė, pasirinkusi profesionalią vaidybos mokyklą. Šis sprendimas atspindėjo jos tvirtą įsitikinimą, kad teatras ir vaidyba yra jos kelias.

 

Jos tolesnis kelias vedė į Niujorką, kur ji studijavo prestižinėje Neighborhood Playhouse vaidybos mokykloje, o vėliau – pas garsių vaidybos mokytojų Sanfordą Meisnerį. Čia, be aktorinių įgūdžių lavinimo, ji priėmė ir meninį sprendimą – pasirinko motinos mergautinę pavardę Keaton kaip savo sceninį vardą, kad jos neįmanoma būtų supainioti su kita tuo metu registruota aktore, vardu Diane Hall. Šis laikotarpis Niujorke buvo ir jos kaip savito stiliaus ikonos pradžia, kai ji pradėjo formuoti savo androginišką, šiek tiek vyrišką, bet elegantišką aprangos stilių.

W. Allenas ir D. Keaton

 

Aktorės karjera prasidėjo 1968 m., kai ji gavo vaidmenį originaliame Brodvėjaus miuzikle „Hair“ (liet. „Plaukai“). Nors vaidmuo nebuvo pagrindinis, tai buvo svarbus žingsnis į jos sėkmę. Tais pačiais metais ji susitiko su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Woody Allenu, kai buvo atrinkta į jo pjesę „Play It Again, Sam“ (liet. „Vėl grok, Semai“). Šis susitikimas pakeitė jos karjerą ir gyvenimą – tarp jų užsimezgė romantiški ir ilgalaikiai profesiniai santykiai, tapę atspirties tašku jos vaidmenims kine.

 

Be vaidybos Diane Keaton pasižymi dar keliais išskirtiniais talentais. Ji yra gerbiama fotografė, 1980-aisiais išleidusi keletą fotografijų knygų, tyrinėjančių apleistą architektūrą ir moterų portretus. Ji taip pat buvo nekilnojamojo turto vystytoja ir interjero dizainerė, garsėjanti aistringa senų, apleistų namų restauracija ir perpardavimu. Viena iš jos garsių minčių, atspindinti jos požiūrį į gyvenimą ir nepriklausomumą: „Manau, kad per gyvenimą geriau būti savitu keistuoliu, nei tiesiog nuobodžiu žmogumi, kuris bijo būti savimi.“

 

Jos kino karjera įgavo pagreitį, kaip jau ir minėjau, po sėkmingo pasirodymo Woody Alleno kino adaptacijoje „Vėl grok, Semai“ (1972). Tačiau tikrąja jos karjeros pradžia kine laikomas Kay Adams vaidmuo Franiso Fordo Coppolos epinėje trilogijoje „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972). Šis vaidmuo ne tik įtvirtino jos vietą Holivude, bet ir parodė jos gebėjimą vaidinti rimtas, įtemptas dramos dalis, kontrastingas jos vėlesniam komiškam vaidmenų pasirinkimui.

 

Ryškiausias ir apdovanojimų pelnęs karjeros etapas yra neatsiejamas nuo Woody Alleno filmų, kuriuose ji sukūrė savo alter ego – Annie Hall tipo personažus. Už vaidmenį filme „Annie Hall“ (1977), kuris buvo skirtas jų santykiams, D. Keaton pelnė Oskaro apdovanojimą už geriausią aktorę. Vėlesni ryškūs filmai, įrodantys jos universalumą, yra „Raudonieji“ (Reds, 1981), už kurį ji gavo trečią Oskaro nominaciją, ir „Marvino kambarys“ (Marvins Room, 1996), kurioje ji vaidino kartu su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro. Vėlesnėje karjeroje ji pasižymėjo kaip puiki komedijų aktorė, pavyzdžiui, filme „Meilė ir kiti nemalonumai“ (Something ′s Gotta Give, 2003), už kurį gavo dar vieną Oskaro nominaciją. Apie jos vaidybą kolegos dažnai sakydavo, kad ji pasižymi „spontaniškumu“ ir „nuoširdumu“. Woody Allenas yra pasakęs, kad ji yra „viena iš tų aktorių, kurios veikia instinktyviai, be pastangų“. Tarp kitko, jų santykiai buvo romantiški pradžioje, tačiau peraugo į išskirtinę ir ilgametę kūrybinę partnerystę bei draugystę, kuri buvo svarbiausia abiejų karjeroms. Diane Keaton buvo W. Alleno mūza.

Diane Keaton su įvaikintais vaikais

 

D. Keaton pasirinko niekada neištekėti, tačiau ji užmezgė ilgalaikius ir ryškius santykius su savo kolegomis: Woody Allenu, Alu Pacino ir Warrenu Beatty. Ji turi du įvaikintus vaikus – dukrą Dexter (g. 1996 m.) ir sūnų Duke (g. 2001 m.), kuriuos užaugino kaip vieniša motina, pabrėždama, kad motinystė tapo jos gyvenimo pamatiniu įvykiu. Viena jos minčių puikiai apibūdina jos požiūrį į amžių: „Dabar, kai esu sena, nebereikia jaudintis dėl to, ar aš esu protinga. Dabar tiesiog galiu juoktis ir daryti, ką noriu.“

 

Diane Keaton palikimas kultūrai yra daugialypis ir neišdildomas, apimantis ne tik kinematografiją, bet ir mados istoriją bei moters įvaizdžio pokyčius kine. Ji yra reikšminga, nes sukūrė „Annie Hall“ prototipą – naują, protingos, savarankiškos ir šiek tiek neurotiškos moters įvaizdį, kuris tapo atsakymu į tradicinius, pasyvius moterų vaidmenis. Jos androginiškas stilius – vyriškos skrybėlės, kaklaraiščiai ir platūs drabužiai – tapo ikoninis ir pavertė ją viena didžiausių mados įžymybių, įrodžiusia, kad moters elegancija neprivalo būti seksuali. Be to, jos sėkmė dramose ir komedijose, ypač vėlesniame amžiuje, leido jai tapti pavyzdžiu ir simboliu, įrodančiu, kad moterų personažai gali išlikti aktualūs ir mylimi visais gyvenimo etapais. Keaton įkūnijo autentišką, nepriklausomą asmenybę, kuri peržengė Holivudo standartus ir tapo ilgalaike įkvėpimo mūza.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Anė Hol" / "Annie Hall"

 

Sveiki,

 

Dar vienas klasikinis kino pavyzdys – Woodžio Alleno vienas žinomiausių darbų „Anė Hol“ (angl. Annie Hall) (1977), kurį nusprendžiau pažiūrėti prieš tikriausiai paskutinį režisieriaus darbą „Širdies posūkiai“ (2023), kurį esu numatęs netolimoje ateityje. Šiam kultiniam režisieriui kitąmet sukaks 90 metų, kai kas kalba, kad „Širdies posūkiai“ paskutinis jo darbas, tad nusprendžiau Leonido Donskio tekstų paskatintas pažiūrėti „Anę Hol“. Pasirodo, filmą buvau vaikystėje matęs, nes atgaminau kai kurias komiškas situacijas ir prisiminiau scenas.

 

Pradėjęs savo kino karjerą itin komiškų situacijų komedijomis Woody Allenas jau „Anė Hol“ filmą, sakyčiau, susiformuoja kaip klasikinis savo kino korifėjus. Filme galima atsekti tai, nuo ko Allenas niekada nebepabėgs – nuo intelektualiai ir komiškai plepių dialogų, kurie pavirsta amerikietiškos (taigi ir mūsų pačių) tikrovės atspindžiais. Dėmesio centre – irzlus išsiskyręs žydas Alvis, kuris visas nepatogias situacijas dėl įvairių kompleksų bando paaiškinti antisemitizmu. Pats Allenas yra žydų kilmės, todėl šmaikštauti apie žydus gali tik patys žydai, o kas ne žydai – tai jau laikoma antisemitizmu (apie tai rašo ir Leonidas Donskis). Prisiminiau ir puikų izraeliečio režisieriaus Nadav Lapid „Šūvis į Ahedės kelį“ (2021), kuris absoliučiai suvartė savo žydų tautą šiuolaikiniame kontekste, todėl filmą būtina pamatyti kaip įdomų žydų išskirtinį reiškinį, nes vieni kitus galime kritikuoti ir netgi pašiepti, o žydų ne, aišku, dėl istorinių jautrių kontekstų...

 

Visgi Woody Allenas pašiepia savo personažą, kurį, beje, pats ir suvaidina. Filmas kurtas jau po Seksualinės revoliucijos sprogimo, kuris absoliučiai pakeitė kino ir televizijos situaciją. Tad ir filme analizuojamos Anės ir Alvio santykiai, dažnai komiškai, konstruojant scenas kaip komiškų serialų situacijas, perteikiant seksualiniais vyro ir moters anekdoniais niuansais. Kas labiausiai žavi? Kad Alleno kine dažniausiai vaizduojamas kompleksuotas intelektualus vyrukas, kuris pasižymi erzinančiais ir tuo pačiu žavinčiais charakterio bruožais. Anė ir Alvis nesuderinami, todėl jiems nelemta būti kartu, kitaip sakant, filmas griauna idealių ir romantinių santykių miražą, priartina prie skirtybių ir individualybių, kurios tiesiog pasmerktos dėl savo vidinių įsitikinimų nugyventi gyvenimą vienišiems. Įdomus pagrindinis personažas, kuris trokšta pripažinimo, tačiau mėgaujasi situacijomis, kuriose lieka autsaideriu, kuris nenori būti išskirtas kaip žydas, tačiau pats viską aiškiai stereotipizuoja ir suskirsto į kategorijas pagal išankstinius įsitikinimus. Puikus žydo kaip veikėjo veidrodis, kuris labai tinka ir lietuviams, kurie keliauja į vakarus su įsitikinimu, kad kiekvienas prancūzas ar britas turi jį gerbti ir suteikti sąlygas, tačiau grįžę į Lietuvą keikia imigrantus, gėjus ir nekenčia visko, kas nėra stereotipiškai sava.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žuvytė Dorė" / "Finding Dory"

Sveiki, 

2003 metais pasirodęs animacinis filmas „Žuviukas Nemo“ sulaukė neregėtos sėkmės, tačiau filmo autoriai ilgai tylėjo ir nepažėrė jokių filmo tęsinių, kaip, tarkime, tai padarė kiti sėkmingi animaciniai projektai: „Žaislų istorija“, „Ledynmetis“, „Šrekas“. Ir štai šiemet sulaukėme visiškai atskiro, paralelinio filmo pavadinimu „Žuvytė Dorė“ (angl. Finding Dory) (2016), kuris, kaip teigia kino kritikai, mažai kuo nusileidžia pirmtakui.

Filmas, skirtas visai šeimai, iš esmės laikosi tų pačių Volto Disnėjaus laikų moralinių vertybių recepto principų: truputis jaudulio, truputis graudulio, truputis meilės ir pagarbos tėvams ir draugams bei nemaža dalis nuotykių, kurie patinka ir tėvams, ir vaikams. Jeigu žvelgsime į paskutiniųjų metų animaciją, visgi filmas tarsi nieko novatoriško negali pasiūlyti. Pasakojimo ir nuotykių struktūra panaši, įvykius daugiau ar mažiau jau galima nuspėti, nuspėti ir Dorė veiksmus lyg viskas būtų surėdyta pagal tam tikrą įvykių žemėlapį, o filmų kūrėjai tiesiog besimėgaudami spaudžia tuos pačius dirgiklius-mygtukus. Turiu greit užbėgti už akių ir pasakyti, kad ir kaip filmas būtų surėdytas pagal struktūrinės pasakojimo klišes, filmas vis tiek labai geras, kadangi visi ingredientai atseikėti itin tikslingai, kad tiesiog belieka ištiesti kojas ir mėgautis turiningu pasakojimu, kuriame ir juoko, ir liūdesio, ir nuotykių proporcijos vienodai „suveikia“.

Be jokios abejonės, tai vienas stipriausių šių metų „Disnėjaus“ kampanijos filmų, kuris tikriausiai tik retą paliks abejingą. Rekomenduoju be jokio išskirtinumo visiems, netgi kaip mokomąją kūrinį mokykloje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krikštatėvis" / "The Godfather"

Sveiki, visi,

Ką gi, pažiūrėjau dar vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) (1972). Tai pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi, nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti „Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu kodėl. 

Žinoma, tai skonio reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma, labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...

Nepaisant rafinuotumo, atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir „Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 9.2

Jūsų Maištinga Siela

FIlmas: "Manhetenas" / "Manhattan"

 

Sveiki, visi,

Šįkart noriu vėl grįžti prie Woody Allen ir jo vieną iš seniausių ir sėkmingiausių darbų „Manhatanas“ (Manhattan) (1979). Na, išties šį filmą paskatino pažiūrėti ne tik Allen‘as, bet ir jaunoji Meryl Streep, kuri ką tik pradeda savo ilgą kino karjerą – čia ji pati gražiausia, mano akimis. Buvus nuostabaus grožio mergina... Na, o „Mankatanas“, kaip ir dabartiniai Wodžio Alleno darbai yra typ-top sukurtas pagal tuos pačius principus – santykių atvirkštinės proporcijos formulėmis. Dievaži, praėjo apie 35 metus nuo filmo sukūrimo, o Allen‘as vis dar populiarus, naudodamas tuos pačius skalpelio pjūvius!

Deja, tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas. „Manhetenas“ neprilygsta, mano akimis, vėlyvesniems darbams, kurie mane labai sužavėjo „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), „Lemiamas taškas“ (2005). Žinoma, tai nėra ir silpniausias Allen‘o filmas, jis, beje, sulaukė tuokart labai gerų kritikų liaupsių ir yra vienas sėkmingiausių jo darbų komerciškai, uždirbęs beveik 40 milijonų JAV dolerių.

Na, „Manhatanas“ – tai juodai balta kino juosta, kaip jau pats pavadinimas sako, atskleidžiantis Manhatano, Niujorko rajono, grožį ir savitumą. Kaip ir „Vidurnaktis Paryžiuje“, taip ir čia, miestas yra ne tik gražus miestas, bet jam patikėtas ir vaidmuo, jis kaip personažas, likimo deivė Moira, kuri sujungia ir išskiria žmones, priversdamas juos įsimylėti, nekęsti. Taip išties ir atrodo, kad su herojais kažkas žaistų, kažkas už kadro, bet iš tikrųjų, mano akimis, režisierius likimus patiki Manhatanui, Centriniam Parkui, dangoraižiams ir pan. Įdomu ir tai, kad Alle‘nas čia sukuria pagrindinį personažą – vidutinio amžiaus plinkantį vyruką, kuris užmezga santykius su 17 metų mergina, paliktas lesbietės žmonos, kurią antrame plane ir suvaidina lengendinė Meryl Streep. Čia ir vėl pamatysime, kad niekas nesikeičia nuo akmens amžiaus laikų – personažai pseudo intelektualai, kurie vaikšto į operą ir muziejus. Net šyptelėjau, kai dialogai kaip visada rutuliojasi Allen‘ui būdingose terpėse. 

Nepaisant visko, šis filmas visgi turi savotiško išskirtinumo Allen‘o repertuare. Gal dėl to, kad kūrė jis jaunesnis, todėl ryškiai jaučiasi toks susitelkimas ties personažų įsimylėjimais ir nekentimais be ryškesnių ir tolimesnių idėjų plėtočių, pasigedau antraeilės potekstės. Rodėsi, netgi kažkiek jaunatviškesnis ir naivesnis nei vėlyvuose savo filmuose. Bet kokiu atveju, filmas patiks tikriems Allen‘o gerbėjams.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela