Filmas: "Anė Hol" / "Annie Hall"

 

Sveiki,

 

Dar vienas klasikinis kino pavyzdys – Woodžio Alleno vienas žinomiausių darbų „Anė Hol“ (angl. Annie Hall) (1977), kurį nusprendžiau pažiūrėti prieš tikriausiai paskutinį režisieriaus darbą „Širdies posūkiai“ (2023), kurį esu numatęs netolimoje ateityje. Šiam kultiniam režisieriui kitąmet sukaks 90 metų, kai kas kalba, kad „Širdies posūkiai“ paskutinis jo darbas, tad nusprendžiau Leonido Donskio tekstų paskatintas pažiūrėti „Anę Hol“. Pasirodo, filmą buvau vaikystėje matęs, nes atgaminau kai kurias komiškas situacijas ir prisiminiau scenas.

 

Pradėjęs savo kino karjerą itin komiškų situacijų komedijomis Woody Allenas jau „Anė Hol“ filmą, sakyčiau, susiformuoja kaip klasikinis savo kino korifėjus. Filme galima atsekti tai, nuo ko Allenas niekada nebepabėgs – nuo intelektualiai ir komiškai plepių dialogų, kurie pavirsta amerikietiškos (taigi ir mūsų pačių) tikrovės atspindžiais. Dėmesio centre – irzlus išsiskyręs žydas Alvis, kuris visas nepatogias situacijas dėl įvairių kompleksų bando paaiškinti antisemitizmu. Pats Allenas yra žydų kilmės, todėl šmaikštauti apie žydus gali tik patys žydai, o kas ne žydai – tai jau laikoma antisemitizmu (apie tai rašo ir Leonidas Donskis). Prisiminiau ir puikų izraeliečio režisieriaus Nadav Lapid „Šūvis į Ahedės kelį“ (2021), kuris absoliučiai suvartė savo žydų tautą šiuolaikiniame kontekste, todėl filmą būtina pamatyti kaip įdomų žydų išskirtinį reiškinį, nes vieni kitus galime kritikuoti ir netgi pašiepti, o žydų ne, aišku, dėl istorinių jautrių kontekstų...

 

Visgi Woody Allenas pašiepia savo personažą, kurį, beje, pats ir suvaidina. Filmas kurtas jau po Seksualinės revoliucijos sprogimo, kuris absoliučiai pakeitė kino ir televizijos situaciją. Tad ir filme analizuojamos Anės ir Alvio santykiai, dažnai komiškai, konstruojant scenas kaip komiškų serialų situacijas, perteikiant seksualiniais vyro ir moters anekdoniais niuansais. Kas labiausiai žavi? Kad Alleno kine dažniausiai vaizduojamas kompleksuotas intelektualus vyrukas, kuris pasižymi erzinančiais ir tuo pačiu žavinčiais charakterio bruožais. Anė ir Alvis nesuderinami, todėl jiems nelemta būti kartu, kitaip sakant, filmas griauna idealių ir romantinių santykių miražą, priartina prie skirtybių ir individualybių, kurios tiesiog pasmerktos dėl savo vidinių įsitikinimų nugyventi gyvenimą vienišiems. Įdomus pagrindinis personažas, kuris trokšta pripažinimo, tačiau mėgaujasi situacijomis, kuriose lieka autsaideriu, kuris nenori būti išskirtas kaip žydas, tačiau pats viską aiškiai stereotipizuoja ir suskirsto į kategorijas pagal išankstinius įsitikinimus. Puikus žydo kaip veikėjo veidrodis, kuris labai tinka ir lietuviams, kurie keliauja į vakarus su įsitikinimu, kad kiekvienas prancūzas ar britas turi jį gerbti ir suteikti sąlygas, tačiau grįžę į Lietuvą keikia imigrantus, gėjus ir nekenčia visko, kas nėra stereotipiškai sava.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolės istorija" / "The Nun's Story"

Sveiki, skaitytojai,

Apie senus gerus filmus ir jų bazę mano kompiuteryje reikėtų ilgo ir varginančio straipsnio: kaip jie rikiuojasi suklasifikuoti ir tik retais atvejais išvysta dienos šviesą. Šįkart nuskilo filmui „Vienuolės istorija“ (angl. The Nun‘s Story) (1959). Žinau, kaip skausmingai kartais kai kurie reaguoja, kai kritikuojami seni retro filmai, kurie laikomi šedevrais, apipinti mitais ir nepajudinami – nė velnio. Turiu šiai „Vienuolės istorijai“ nemažų priekaištų...

Filmas pasakoja apie jaunąją ir naiviąją Gabrielę, kuri visada norėjo tapti vienuole ir galiausiai griežtos vienuolių regulos prispaudžia naiviajai uodegą ir verčia abejoti savo pašaukimu. Gabrielė nusiunčiama į Kongą, kur pradeda pasyvų simpatijų dvikovą su vietiniu mačistinio temperamento daktariūkščiu... Dieve mano, pirmoji filmo pusė tiesiog priminė nuobodų dokumentinį filmą apie vienuolystės „profesiją“ – daug scenų, kurios vaizduoja vien ceremonijas, įšventinimus, „piešiama“ konservatyvi ir griežta vienuolyno tvarka ir jei ne Gabrielės reti krūpčiojimai, kurie parodo personažo abejonę (nors tai jau aišku dar jai nė neįžengus į vienuolyną), tai žiūrovas būtų pasmerktas paskęsti savo pufike nuo tų „egzotiškų“ tvarkos taisyklių vaizdavimų, kai kurie net kelia dabar šypseną, kaip garsus savo nuodėmių skaitymas iš nuodėmių užrašų knygutės: absoliučiai visos copie paste kartoja tą patį.

Nepaisant vėžliškos pirmosios valandos, kažkaip pavyksta susigyventi su Gabriele, aplinka ir jos abejonėmis ir geiduliais. Žavioji Audrey Hephurn jau seniai tapusi kino ikona, tikriausiai džiugins retro fanatikus, tačiau pats filmas tik kruopščiai ceremoningas patosas, o tikroji veikėjos drama man liko labiau sterili ir neperteikta – nežinau, ar čia aktorės kaltė, ar režisieriaus, bet esu linkęs kaltinti režisierių. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, filmo nerekomenduočiau žiūrėti, nes ją nustelbtų kur kas aštresnės ir labiau provokatyvesnės dramos, kad ir senoji geroji Deni Didro „Vienuolė“ ekranizacija, kur sadistinis smurtas vienuolyne ar Meryl Strep „Abejonėje“ apie pedofilą kunigą, jaudina kur kas labiau, nei ši saldoka peizažinė drama, kurią verta žiūrėti nebent dėl „teisingo“ moralinio laipsnio ir sentimentų senajam kinui.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela