Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"

Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela