Aktorės legendos: nuo Ingrid Bergman, Claudia Cardinale, Catherine Deneuve, Faye Dunaway iki Audrey Hepburn, Grace Kelly ir Shirley MacLaine

 

Sveiki!
 
Brigitte Bardot. Prancūzų aktorė, modelis ir dainininkė, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tapusi pasauliniu sekso simboliu bei laisvės ir emancipacijos ikona, vėliau pasitraukusi iš kino ir atsidavusi gyvūnų teisių apsaugai.
 
Lauren Bacall. Žymi amerikiečių aktorė, pasižemėjusi savo giliu boso balsu ir „femme fatale“ amplua, išgarsėjusi filmų-nuaro klasikoje kartu su savo vyru Humphrey Bogartu.
 
Ingrid Bergman. Švedų aktorė, viena ryškiausių Holivudo žvaigždžių, pelniusi net tris „Oskarus" ir išgarsėjusi nepamirštamu vaidmeniu kultiniame filme „Kasablanka“.
 
Claudia Cardinale. Italų kilmės tunisiečių aktorė, viena gražiausių ir talentingiausių Europos kino deivių, spindėjusi italų neorealizmo šedevruose ir to meto tarptautiniuose filmuose.
 
Catherine Deneuve. Elegancijos simboliu laikoma prancūzų aktorė, išgarsėjusi tokiuose šedevruose kaip „Šerburo lietsargiai“ ir bendradarbiavusi su garsiausiais pasaulio režisieriais.
 
Faye Dunaway. Amerikiečių kino legenda, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių „Naujojo Holivudo“ veidas, pelniusi „Oskarą“ už vaidmenį filme „Tinklas“ ir išgarsėjusi juostoje „Bonis ir Klaidas“.
 
Jane Fonda. Amerikiečių aktorė, aktyvistė ir fitneso pradininkė, dukart pelniusi „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį bei aktyviai kovojusi už socialinius ir politinius pokyčius.
 
Ava Gardner. Amerikiečių aktorė, „MGM“ studijos aukso amžiaus žvaigždė, vertinta tiek dėl savo stulbinančio grožio, tiek dėl stiprių draminių vaidmenų filmuose „Žudikai“ ar „Mogambas“.
 
Rita Hayworth. Amerikiečių aktorė ir šokėja, didžiojo ekrano „meilės deivė“ bei Holivudo aukso amžiaus seksualumo simbolis, kurios įsimintiniausias vaidmuo buvo legendinėje juostoje „Gilda“.
 
Audrey Hepburn. Britų aktorė, humanistė ir mados ikona, pavergusi pasaulį savo trapumu bei elegancija tokiuose filmuose kaip „Pusryčiai pas Tifanį“ ir „Romėnų atostogos“.
 
Grace Kelly. Amerikiečių aktorė, Hitchcocko muzų muza, pelniusi „Oskarą“ už filmą „Kaimo mergina“, vėliau atsisakiusi karjeros ir tapusi Monako kunigaigiene.
 
Gina Lollobrigida. Italų aktorė ir tarptautinio masto sekso simbolis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, spindėjusi tiek europietiškojo, tiek Holivudo kino juostose.
 
Sophia Loren. Legendinė italų aktorė, tapusi pirmuoju asmeniu, pelniusiu „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį ne anglų kalba sukurtoje juostoje („La Ciociara“), ir pačia ryškiausia Italijos kino ambasadore pasaulyje.
 
Shirley MacLaine. Universali amerikiečių aktorė, dainininkė ir rašytoja, per savo ilgą karjerą pelniusi „Oskarą“ bei pasižymėjusi tiek draminiuose, tiek komediniuose vaidmenyse.
 
Marilyn Monroe. Didžiausia Holivudo aukso amžiaus pop kultūros ikona ir šviesiaplaukė deivė, kurios vardas iki šiol yra tapęs pasaulinio glamūro ir tragedijos sinonimu.
 
Kim Novak. Amerikiečių aktorė, penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūros didžioji „Columbia Pictures“ žvaigždė, geriausiai žinoma dėl savo dvigubo vaidmens Alfredo Hitchcocko šedevre „Vertigo“.
 
Elizabeth Taylor. Viena garsiausių visų laikų Holivudo legendų, garsi savo įstabia violetine akių spalva, audringu asmeniniu gyvenimu ir „Oskarais“ už filmus „Butterfield 8“ bei „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“.
 
Ursula Andress. Šveicarų aktorė ir modelis, tapusi pirmuoju oficialiu Džeimso Bondo merginos archetipu filme „Daktaras Ne“, ypač įsiminusia dėl scenos išlendančios iš jūros su bikiniu.
 
Raquel Welch. Amerikiečių aktorė, septintojo dešimtmečio sekso simbolis, išgarsėjusi fantastiniu filmu „Milijonas metų iki mūsų eros“ ir savo kailinių bikinių įvaizdžiu.
 
Natalie Wood. Holivudo aktorė, dar vaikystėje pradėjusi karjerą ir nominacijų „Oskarui“ sulaukusi už tokius filmus kaip „Vesterno istorija“ bei „Maištas be priežasties“.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela