Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasibjaurėjimas" / "The Repulsion"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną Roman Polanski matytą kino juostą „Pasibjaurėjimas“ (angl. The Repulsion) (1965). Na, po neseniai pamatyto „Rozmari kūdikio“, kuris padarė tikrai gerą įspūdį, nutariau pažiūrėti ir kitus senuosius R. Polanski filmus. Filmas „Pasibjaurėjimas“ žadėjo kažką panašaus į prieš tai matytą filmą. Galiu pasakyti, kad nesuklydau buvo verta nuo pat pradžių.

Filmas gana senas, septinto dešimtmečio vidurys, bet režisieriui su paprasta kamera pavyko išgauti nepaprastų dalykų. Intensyvumas, elegancija, garsai, vaizdai, priartinimai stambiu planu... Viskas tiesiog trykšte trykšta. Iš pradžių filmas gana žiūrėjosi neįprastai, kadangi nervino Catherine Deneuve vaidyba, gal net ne vaidyba, bet personažas – kažkokia nuo pat pirmųjų kadrų sudirgusi, susimigusi, ištirpusi, abejinga, apatiška ir nė iš tolo nepatiko, bet vėliau vėrėsi visai kitos filmo prasmės. Režisierius sumaniai ėmė merginą jau vaizduoti psichologinio nuokrypio etape, jis kruopščiai analizuoja merginos psichiką, žaidžia vaizduote, kriminaliniais ir siaubo elementais, kurie paverčia merginos gyvenimą tikru košmaru.

„Pasibjaurėjimas“ vaizduoja vieną iš pagrindinių temų – moters pasišlykštėjimu vyrais. Moters ir vyrų seksualinių santykių problematika iššaukia aštrų psichinį merginos konfliktą su gyvenimu ir pasauliu. Tai intensyvus vyksmas su šiurpą keliančiais padariniais. Nespalvoti, bet įtaigūs vaizdiniai turi prasmių gilumą, kuria tiesiog belieka atsidėti ir mėgautis, kaip senasis kinas vis dar stebina nūdienos žiūrovą. Beje, jau filmo viduryje atsiėmiau visus kaltinimus, kuriuos mečiau C. Deneuve, ji buvo puiki ir įdomi. Bet kokiu atveju, filmas yra perliukas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela