Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dvilypis meilužis" / L'Amont Double" / "Double Lover"

Sveiki,

Ispanai turi savo P. Almodovaro, o prancūzai – Francois Ozoną ir viskas tuo pasakyta. Du savito braižo genijai, tarp kurių rastume ne vieną sąsają. Štai naujausias F. Ozon filmas „Dvilypis meilužis“ (pranc. L‘Amant double) (2017) jau spėjo rasti savo žiūrovą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Po ypač F. Ozon eksperimentinio filmo „Francas“, sakyčiau, „Dvilypis meilužis“ yra savotiškas grįžimas prie jo „Baseino“ (2003) ar jo provokuojančio trilerio „Provokuojantys užrašai“ (2012), kuris, beje, mano galva, kol kas geriausias šio režisieriaus darbas. Naujausiame filme jis gvildena žmogaus psichikos sutrikimus ir centre atsiduria režisieriaus atrasta mūza iš filmo „Graži ir jauna“ aktorė Marine Vacth, kuri vėl sušvyti jo filme kaip nepakartojamas deimantas. Išties įspūdingo sukirpimo aktorė tiek vizualiai, tiek gebėjimu žvilgsniu pritrenkti žiūrovą. Gaila, kad kol kas nemačiau kitų jos darbų...

Visgi trileris vėlgi kaip P. Almadovaro „Oda, kurioje gyvenu“ neria į tirštas žmogaus susidvejinimo ir realybės jausmo praradimo ribas. Šįkart filmas pavyko labiau kondensuotas į paranojos vaizdavimą nei į įtaigų pasakojimą. Jau įpusėjus filmą, nebelieka abejonių, kad pagrindinė veikėja susipainiojusi nei dėl to, sakykim, gerojo ir piktojo dvynių teorijos, kurią ji įtikėjusi. Galiausiai filmo finalas nors ir šviesus, bet iš esmės kiek nuviliantis, nes tikėtasi kur kas sudėtingesnės atomazgos, bet yra kaip yra ir šįkart režisierius fokusavosi ne į galutinį rezultatą, o į rezultato laukimą, todėl belieka mėgautis aktoriais, kylančia intriga, atmosfera, na, o iš paties filmo kažin ko neišpeši, nes trilerio toks nedėkingas žanras – jis veikia, kol viskas nepaaiškėja, o po to maža iš to peno. Visgi filmas intriguoja savo erotiniais vaizdiniais, drąsa, aktorių patrauklumu ir estetiškumu, kuris būdingas F. Ozon filmams. Bet kokiu atveju, man filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikas" / "L'enfant"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną auksinės palmės šakelės savininką – tai belgų ir prancūzų bendras darbas – „Vaikas“ (L‘enfant) (2005 m.). Įdomu tai, kad režisierius jau šį apdovanojimą yra gavęs 1999 metais, o ir nepereseniausiai už filmą „Vaikas su dviračiu“ gavo specialų žiūri prizą. Taigi filmas „Vaikas“ – iš pažiūros sunkus, šaltas, gyvenimiškas filmas apie socialiai sunkiai gyvenančius jaunus tėvus – 18 ir 20 metų, o jau prie šalies nešiojasi kūdikį, kuris tampa jauniems, pusiau gatvėje, pusiau namuose gyvenantiems, šviežiems tėvams tikru išbandymu, kurie sunkiai suduria galą su galu. Jauna pora dar atrodo patys kaip vaikai ir elgiasi neretai kaip paaugliai – žaidžia gaudynes, vienas kitą nuolat erzina, rūko prie kūdikio... Bruno įsivelia į nemalonų incidentą ir jis be motinos žinios sumano vaiką parduoti į juodąją rinką. Tai šities šokiruoja, kai grįžta motina ir jis ramiausiai sako, kad pardavė sūnų, o kitą galėsim netrukus pasidaryti, „o štai – žiūrėk, kiek už tai pinigų gavau“. Nepasakosiu, kaip viskas ten baigiasi, nes tai ne mano darbas.

Šiaip filmas man savo stilistika panašus į rumunų kažkada mus pasiekusį filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, pastarasis 2007 metais taip pat pelnė Kanų kino festivalyje pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę, bet mano akimis, rumunų filmas kur kas labiau „kertantis“ per nervus ir iš tikrųjų įdomesnis visomis prasmėmis. „Vaikas“ – filmas irgi pasakoja socialines problemas, kažkaip, žiūriu, Kanai labai jau mėgsta tokius filmus, kurie pasakoja apie tai, jie turi didžiausio pagyrų iš kino kritikų. Man asmeniškai „Vaikas“ buvo šiek tiek toks užvilktas filmas, man kažko jame trūko, nors ir pasakojama vaiko kaip ale daikto įstorija, nupiešiama gan ryški socialinė aplinka, tačiau pirmoji filmo pusė sunkokai „lindo“, atrodė sprangi, šalta, galgi net truputį nuvalkiota – gal jau pakankamai atsikandau socialinio kino? Nežinau. Kur kas įdomesnė pasirodė antroji kino pusė: gatvės vagystė, lindimas į šaltą upę, noras sugrąžinti įprastinį gyvenimą, aišku, deja, nesėkmingai.

Šiaip manau, kad filmas turėtų daugeliui tikti ir patikti, netgi kai kuriuos lengvai pašokiruoti, tačiau, sakau, man jame kažko pritrūko, kad jis virstų įdomus siužetine ir realizacijos prosmėmis.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas su dviračiu" / "Le Gamin au velo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kanų festivalio repertuaro prancūzų vaidybinį filmą „Berniukas su dviračiu“ (Le gamina au velo) (2011 m.). Na, ir iš tikrųjų geriausia žiūrėti filmą neskaičius, jokių anotacijų, jokių komentarų, nieko, tik pamačiau, kad Kanų festivalio filmas ir ramiau sau naktį sužiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas man pasirodė geras, tuojau pasakysiu kodėl. Filmas visiškai nenori nieko dirbtinai šokiruoti, įtikti, patikti, nieko nesaldina, bet ir nieko neperspaudžia, toks nepretenzingas ir ramus filmas apie vaikystės gaires, kai tavęs atsisako tėvas ir tu, mažas berniuk, turi susitaikyti su tuo žiauriu likimu.

Filme užfiksuota labai organiška, tiksli berniuko psichologija, elgsena, tokie, kokie iš tikrųjų yra tokio amžiaus berniuko galvoje ir sieloje, čia nereikia jokių piratų, titanų mūšių, galingų Persėjų, ypatingųjų Poterių, nes berniukas ir yra berniukas, kuriam reikia šeimos. Tiksli, realistiška drama su natūraliu dramatizmu, su tuo, kas būnant berniuku tau brangu, kur tavęs tyko tikri pavojai, kuo galima ir kuo negalima pasikliauti, pirmosios gyvenimo klaidos, sprendimai, vedini karštligiškų jausminių instinktų, štai, ko man tąkart reikėjo. Žiūrėjau ir gėrėjausi tiek aktoriais, tiek natūralumu, nes filmas matomai nėra ypatingai didelio biudžeto, praktiškai nufilmuotas per vieną pavasarį, esu pastebėjęs, kad kuo mažesnis biudžetas, tuo filmas neretai būna geresnis, mažiau dirbtinių manipuliuojančių šablonų ir kitų iki kaulo smegenų atsibodusių klišių.

Būti berniuku taip pat nėra lengva, nors filme to neatskleidžiama, tačiau herojai be galo vieniši, nors ir tarpsta sociume, tačiau galima užčiuopti vienatvės gaires, tos moters, kuri pasiėmė berniuką įsivaikinti, to paties berniuko pasaulis, kurio dviratį, kaip vienintelį namų ir tėvo atminimą nuolat bando pavogti kiemo berniukai. Pasaulis toks trapus, toks pažeidžiamas ir berniukas už jį kovoja grubiame ir ne itin švelniame pasaulyje tapdamas vyru. Skaudu žiūrėti, kad būtent grubumas ir suformuoja jaunuolį. Tai filmas apie vaikystės tragediją, kuri nebūtinai pasibaigia tragiškai, nes netgi berniukai gali pasimokyti iš klaidų ir įvertinti savo gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela