Filmas: "Vaikas" / "L'enfant"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną auksinės palmės šakelės savininką – tai belgų ir prancūzų bendras darbas – „Vaikas“ (L‘enfant) (2005 m.). Įdomu tai, kad režisierius jau šį apdovanojimą yra gavęs 1999 metais, o ir nepereseniausiai už filmą „Vaikas su dviračiu“ gavo specialų žiūri prizą. Taigi filmas „Vaikas“ – iš pažiūros sunkus, šaltas, gyvenimiškas filmas apie socialiai sunkiai gyvenančius jaunus tėvus – 18 ir 20 metų, o jau prie šalies nešiojasi kūdikį, kuris tampa jauniems, pusiau gatvėje, pusiau namuose gyvenantiems, šviežiems tėvams tikru išbandymu, kurie sunkiai suduria galą su galu. Jauna pora dar atrodo patys kaip vaikai ir elgiasi neretai kaip paaugliai – žaidžia gaudynes, vienas kitą nuolat erzina, rūko prie kūdikio... Bruno įsivelia į nemalonų incidentą ir jis be motinos žinios sumano vaiką parduoti į juodąją rinką. Tai šities šokiruoja, kai grįžta motina ir jis ramiausiai sako, kad pardavė sūnų, o kitą galėsim netrukus pasidaryti, „o štai – žiūrėk, kiek už tai pinigų gavau“. Nepasakosiu, kaip viskas ten baigiasi, nes tai ne mano darbas.

Šiaip filmas man savo stilistika panašus į rumunų kažkada mus pasiekusį filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, pastarasis 2007 metais taip pat pelnė Kanų kino festivalyje pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę, bet mano akimis, rumunų filmas kur kas labiau „kertantis“ per nervus ir iš tikrųjų įdomesnis visomis prasmėmis. „Vaikas“ – filmas irgi pasakoja socialines problemas, kažkaip, žiūriu, Kanai labai jau mėgsta tokius filmus, kurie pasakoja apie tai, jie turi didžiausio pagyrų iš kino kritikų. Man asmeniškai „Vaikas“ buvo šiek tiek toks užvilktas filmas, man kažko jame trūko, nors ir pasakojama vaiko kaip ale daikto įstorija, nupiešiama gan ryški socialinė aplinka, tačiau pirmoji filmo pusė sunkokai „lindo“, atrodė sprangi, šalta, galgi net truputį nuvalkiota – gal jau pakankamai atsikandau socialinio kino? Nežinau. Kur kas įdomesnė pasirodė antroji kino pusė: gatvės vagystė, lindimas į šaltą upę, noras sugrąžinti įprastinį gyvenimą, aišku, deja, nesėkmingai.

Šiaip manau, kad filmas turėtų daugeliui tikti ir patikti, netgi kai kuriuos lengvai pašokiruoti, tačiau, sakau, man jame kažko pritrūko, kad jis virstų įdomus siužetine ir realizacijos prosmėmis.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas su dviračiu" / "Le Gamin au velo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kanų festivalio repertuaro prancūzų vaidybinį filmą „Berniukas su dviračiu“ (Le gamina au velo) (2011 m.). Na, ir iš tikrųjų geriausia žiūrėti filmą neskaičius, jokių anotacijų, jokių komentarų, nieko, tik pamačiau, kad Kanų festivalio filmas ir ramiau sau naktį sužiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas man pasirodė geras, tuojau pasakysiu kodėl. Filmas visiškai nenori nieko dirbtinai šokiruoti, įtikti, patikti, nieko nesaldina, bet ir nieko neperspaudžia, toks nepretenzingas ir ramus filmas apie vaikystės gaires, kai tavęs atsisako tėvas ir tu, mažas berniuk, turi susitaikyti su tuo žiauriu likimu.

Filme užfiksuota labai organiška, tiksli berniuko psichologija, elgsena, tokie, kokie iš tikrųjų yra tokio amžiaus berniuko galvoje ir sieloje, čia nereikia jokių piratų, titanų mūšių, galingų Persėjų, ypatingųjų Poterių, nes berniukas ir yra berniukas, kuriam reikia šeimos. Tiksli, realistiška drama su natūraliu dramatizmu, su tuo, kas būnant berniuku tau brangu, kur tavęs tyko tikri pavojai, kuo galima ir kuo negalima pasikliauti, pirmosios gyvenimo klaidos, sprendimai, vedini karštligiškų jausminių instinktų, štai, ko man tąkart reikėjo. Žiūrėjau ir gėrėjausi tiek aktoriais, tiek natūralumu, nes filmas matomai nėra ypatingai didelio biudžeto, praktiškai nufilmuotas per vieną pavasarį, esu pastebėjęs, kad kuo mažesnis biudžetas, tuo filmas neretai būna geresnis, mažiau dirbtinių manipuliuojančių šablonų ir kitų iki kaulo smegenų atsibodusių klišių.

Būti berniuku taip pat nėra lengva, nors filme to neatskleidžiama, tačiau herojai be galo vieniši, nors ir tarpsta sociume, tačiau galima užčiuopti vienatvės gaires, tos moters, kuri pasiėmė berniuką įsivaikinti, to paties berniuko pasaulis, kurio dviratį, kaip vienintelį namų ir tėvo atminimą nuolat bando pavogti kiemo berniukai. Pasaulis toks trapus, toks pažeidžiamas ir berniukas už jį kovoja grubiame ir ne itin švelniame pasaulyje tapdamas vyru. Skaudu žiūrėti, kad būtent grubumas ir suformuoja jaunuolį. Tai filmas apie vaikystės tragediją, kuri nebūtinai pasibaigia tragiškai, nes netgi berniukai gali pasimokyti iš klaidų ir įvertinti savo gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela