Filmas: "Tiesiog nuostabu" / "Just Great" / "Thalasso"

Sveiki,

Esu ištroškęs komedijos ir nesu iki galo perskaitęs nė vienos M. Houellebecq knygos, nors lentynoje turiu bent tris. Tai priežastis pamatyti šią kino juostą, kurioje nusifilmavo vienas garsiausių ir populiariausių prancūzų rašytojų su prancūzų kino legenda G. Depardieu, lietuviams tikriausiai žinomas kaip „Asterikso ir Obelikso“ aktorius. Tiesa, nesu nė vieno iš jų didelis gerbėjas, tačiau du veteranai komedijoje, nufilmuotoje griežtai prižiūrimoje sanatorijoje nė kiek neprimena italų filmo „Jaunystė“ (2015), kuri buvo labiau prabangesnė ir jos paskirtis buvo visai kitokia. Filmas „Tiesiog nuostabu“ (pranc. Thalasso) (2019) pasakoja apie atseit save pačius vaidinančius Depardieu ir Houellebecq sanatorijoje.

Filme kaip klasikinėje komedijos poroje – vienas storas, o kitas plonas, todėl sunku nuspręsti, ar gabaritai ir liesumas gali nulemti kvailumą. Anaiptol abu pagyvenę vyrai nėra kvaili, bet tokie priveikti alkoholio ir savo minčių, kad slapta užsidaro kambariuose ir geria vyną, kalbėdami apie buvusius vaidmenis ir reinkarnaciją. Kitą vertus, maniau, kad iš juoko nugriūsiu nuo kėdės, tačiau taip nenutiko. Scenarijus visgi nėra koks kietas riešutėlis, kur juokelių neįstengtų suvokti parapijos našlė, priešingai – kartais kino ir literatūros legendos tiesiog ištirpdavo ir tapdavo personažais, įsivėlusiais į keistą močiutės dingimo istoriją. Kas tai? Kriminalas? Nusikaltimas? Nei vienas, nei kitas. Tiesiog viskas taip ištižę, taip nesuveržta, kad tai nėra joks žanras, išskyrus tik bergždžios užuominos į tam tikrus dalykus. Todėl ne siužetas filme svarbiausia, o taip, kaip dvi žvaigždės bendrauja viena su kita – labai žmogiškai, pernelyg žmogiškai.

Gerai, ne viskas buvo kvaila, tuose dialoguose būta tikrai linksmų dalykų, ypatingai pasiteisino pavargėlių išraiškos, informacija panaudota iš jųdviejų gyvenimo ir toji sumistifikuota bei juokinga S. Stalone, šokantis nuogas Prancūzijos pajūryje, istorija. Yra gerų cinkelių, tačiau apie ką visa toji istorija? Neveikia ji man filosofiniame lygmenyje. Suprantu, kad režisierius susikvietė sukurti savo kultinių asmenybių vaizdinius, pasijuokti iš bulvarinio spaudos antraščių asmenybių karikatūrų ir tai tikriausiai yra tik vienintelis geras dalykas, dėl ko filmas „kabina“, nes siužeto paviršiumi nėra jokios istorijos. Intriga, kuria bandoma pademonstruoti mamos ir kortų būrėjos siužetiniame vingyje, atrodo, tik kriminalinių neišvystytų linijų parodija. Apskritai tariant, tai filmas apie dviejų liūdnų girtuoklių reabilitacijoje pasikalbėjimus, kurie galiausiai nenuveda niekur kitur kaip į aklavietę. O apie finalą patylėsiu, man jis nerezonavo, nešokiravo ir atrodė absoliučiai dar viena ekscentriškai prilipdyta „ne iš to žanro“ avantiūra, kuri emociškai nieko nedavė, bet leido iškelti vieną ir tą patį klausimą: ką filmas norėjo pasakyti ir iš ko pasijuokti, kad viskas atrodė truputį be formos kaip Depardieu pilvas su jūrų dumbliais celofane? A?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Izabelė ir jos vyrai" / "Un beau soleil intérieur" / "Let the Sunshine In"

Sveiki,

Prancūzų režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio nusiteikimo.

Kai kas gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas, tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.

Man, kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai, bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela