Filmas: "Svaigulys" / "Eld & lågor" / "Swoon"

 

Sveiki,

 

Švedų filmą „Svaigulys“ (šved. Eld & lågor) (2019), kurį galėjote pamatyti kino festivalyje Scanorama, o vėliau ir LRT rubrikoje „Elito kinas“, yra tai, ką galima pavadinti europietišku Holivudu, o gal netgi skandinavų Holivudu. Filmą režisavo Måns Mårlind, kuris turėjo aiškią viziją – kontrastingai vaizduoti švedų Antrojo pasaulinio karo išvakares t. y., dvi iš tikrųjų šalia viena kitos gyvenusias šeimas, kurios plėtojo atrakciono parko verslą. Ši istorija paremta tikra istorija ir vaizduoja, kaip susidarė iš priešų sąjunga ir santuoka, tačiau filmas tiek nublizgintas, kad tikriausiai belieka tik toks istorijos nuotrupos, pavirtusios pasaka.

 

Atmetus istorinius kontekstus, galima sakyti, kad filmas kaip koks švedų „Mulen Roužas“, savitai išpuoselėtas ir spalvingas karnavalas, koks tik begalimas kine su specialiais triukais ir kompiuterine grafika. Tokį kiną Europoje kuria retkarčiais nebent britai, žinoma, dažnai su amerikiečių pagalba. Filme vaizduojama meilės istorija iš esmės yra ta pati „Romeo ir Džuljetos“ istorija. Dvi mirtinai susipriešinusios šeimos kaišioja dėl verslo viena kitaip pagalius į ratus, o prasidėjusi Hitlerio invazija į Europą sparčiai prastina atrakcionų verslą. Tai tarsi Kapulečių ir Montekių istorija, kaip minėjau, perteikta „Mulen Roužo“ spalvomis, viskas labai sąlygiška r labai dekoruota. Atrodo, jog stebime žlungantį verslą, kurį bando išsaugoti abi šeimos, o toje tragedijoje užgimsta tarp jaunosios kartos nauja meilė. Tiesa, sunkiai įmanoma, nes Nini serga bipolitiniu sutrikimu ir dažnai pasineria į chronišką depresiją, o mylimojo motina primeluoja ir atitolina sūnaus laimę. Žodžiu, tikra klasika.

 

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, filmas nuotaikingas, jis laikosi dėl kruopščiai sukurto dekoratyvinio vaizdinio. Mintys, jausmai ir net problemos perteikiamos Volto Disnėjaus spalvomis, ryškinant karnavalo kultūrą. Svarbiausia be meilės yra ir dingstantis karo metu žmonių džiaugsmas, šeimos verslo išsaugojimas, kai nebegali atrakcionai konkuruoti su Europą apėmusiu siaubu. Savotiškas miuziklo „Burleska“ (2010) verslo išsaugojimo motyvas. Visgi daug gražių filme niuansų, klišės ir lėlių namelio efektas pasirinktas tyčia kaip forma perteikti svaiguliui t. y, visų pirma, meilės istorijai, kuri absoliučiai teatralizuota pagal standartus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela