Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė" / "Amour" / "Love"

Sveiki visi,

Po totaliai mane pritrenkusio filmo „Baltas kaspinas“ (2009 m.) ilgokai teko laukti naujojo Michael Haneke darbo „Meilė“ (Amour) (2012 m.), kuris ir vėl išplėšė pagrindinį apdovanojimą šiuometiniame Kanų kino festivalyje – auksinę palmės šakelę. Neįtikėtino subtilumo režisierius sugriauna mitus, kad režisieriai savo geriausius filmus sukuria iki 60 metų, M. Hanekui jau 70 metų, ir rodos, kad tikroji meistrystė ir branda režisuojant filmus pasireiškė sulaukus garbingo amžiaus. Pats režisierius tikina, kad niekada nekuria filmų rimta tema visiems, kuria tik tai, kas jį patį tuo metu kamuoja ir kame bando rasti atsakymą, gal taip jau sutapo, kad senatvės sulaukęs kūrėjas ėmėsi senukų gyvenimo vaizdavimo ir ne bet kokio, o pritrenkiančiai realistiško ir subtilaus.

Dauguma kūrėjų apie meilę yra linkę kalbėti jaunais personažais, lyg meilė būtų tik pradžia, tik „Romeo ir Džiuljetos“ paauglių lygyje arba labai „sudramatinta“, apspitusi sunkiais, kartais labai nerealiais išbandymais. Šįkart filmas mus nugramzdina į intelektualų gyvenimo saulėlydį ir netrukus pamačiau, koks turėtų būti neintelektualų senukų nusibaigimas lietuviškame variante – sėdi du sergantys senoliai kaime, skaičiuoja pensiją, nuo ryto iki vakaro klausosi Lietuvos radijo, kūrena krosnį ir kalbasi tik apie orą ir maistą – ne, M. Haneke šitoks variantas netinka, jis pasirenka muzikantus pensininkus, pakiša toli gražu ne keptą vištą, bet natūralias senatvės problemas – ligas, nuprotėjimą. Įdomu buvo žiūrėti, kaip dėdukas rūpinasi savo žmona iki pat mirties, nors ir finalas šiek tiek šokiravo, ėmiau svarstyti, kokia ta tikroji meilės kaina ir kiek žmogus yra stiprus ir saugus savo sąmonėje, matant, kaip jo didžioji meilė po truputį irsta ir kenčia nežmoniškus skausmus, kiek tu pats prie jos išbūtum nesusvyravęs – ir nebeaišku, ko čia gailėti: senuko, senutės ar savo būsimos senatvės, nežinia, kas būdės prie tavo paties lovos? Ar bus toks žmogus? Vaikai? 

Žinoma, kad filmas ypatingai vykęs, jį kritikai iki šiol nenustoja liaupsinti ir laiko pačiu geriausiu M. Haneke darbu, nors man asmeniškai didesnį įspūdį padarė „Baltas kaspinas“, bet be jokios abejonės „Meilė“ šių metų vienas iš nedaugelių kino šedevrų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas nors kiek save gerbiantis kinomanas. Man be galo patiko ši juosta ir norisi tikėti, kad režisierius nesitrauks į užtarnautą poilsį ir ateityje dar pateiks staigmenų. 

Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lieka po filmo, nes manyje jis sužadino daugybę prisiminimų apie mano paties močiutę, kurią buvo ištikęs po insultinis paralyžius. Prisimenu bene gražiausią filmo epizodą: senutė paprašo senuko, kad šis jai atneštų foto albumą, jis atneša, sėdi ir žiūri, kaip ji varto senas nuotraukas, tada ji pasako: „- Koks gražus. - Kas gražus? - Koks ilgas ir gražus gyvenimas.“ Ir foto albumas nemeluoja, jį vartant prabėga gyvenimas spalvotas ir nespalvotas – gyvenimas buvo ilgas ir gražus. Toks keistas jausmas, kad dabar mano paties gyvenimas ir yra gražus, o dar gražesnis jis bus, kai viskas eis į pabaigą ir atsigręžus bus nueitas beveik visas kelias...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela