Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koks tėvas, toks ir sūnus" / "Like Father, Like Son"

Sveiki, skaitytojai ir kinomanai,

Prieš kelerius metus Kino pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema. Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą. 

Tiesą sakant, filmas lyg iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas, toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo veikėjui.

Azijietiškos didaktikos neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Norėčiau" / "Stebuklas" / "I Wish"

Sveiki, kinomanai,

„Kino pavasaris“ pernai pateikė japonų kino juostą „Norėčiau“ (I Wish) (2011), tiesa, tąkart festivalis filmą pristatė kitu pavadinimu – „Stebuklas“. Filmas mus nubloškia į japonų kasdienybę ir įprastinę vaikystę, būdingą azijiečiams. Nors drama pasakoja apie dvi susikertančias tieses ir yra geometriškas (pvz.: traukiniai, broliai, norai), tačiau turi ne vien matematinį išmatavimą ir teoriją, bet ir daugybę šiltų vaikystės jausmų, kvapų bei troškimų. Filmas kuo puikiausiai tinka šeimai, nes tai viena iš tų dramų, kurios veda į šviesą, aplenkdamos brutalius siužetinius vingius.

Vaikai ryžtąsi kelionei, kur susikerta du traukiniai ir tą akimirką susikuria ypatinga energija, kurios metu garsiai ištarus norą, viskas išsipildo. Tikėdami, kad gali pakeisti save ir likimą, jie pabėga iš namų ir ieško naujos galios. Tai paprasta vaikystės magija, kuria tikriausiai tikėjome kiekvienas, todėl filmą nepaprastai smagu ir jauku žiūrėti, nes tai kaip kaip žolės lapai, užspausti senoje knygoje, kuriuos randi bevartydamas, ir stebiesi, kaip jie čia atsidūrė. Taip ir su šiuo filmu, kuris man pasirodė gražus, šiltas, mielas ir kitomis prasmėmis prikraunantis smegenis teigiamų jonų. 

Skaudi šeimos drama tampa tik dar vienu dideliu suartėjimu, o pagrindiniam personažui vyresnėliui netgi nemenkas žingsnis į paauglystę, kada suvoki, jog pasaulis sukasi ne visada taip, kaip nori, ir dėl to nebeverta kaltinti nepalankaus vėjo. Nors filmas gan lėtas, netrumpas ir tik po 40 minučių pajauti, kad prisirišai prie herojų ir nebenori paleisti tavęs aplankiusios magiškos vaikystės. Aišku, filme rodosi ir rytų kultūra, japoniškas pasaulio suvokimas, tačiau jis nėra jau toks nutolęs nuo mūsų pasaulio, kaip kartais gali atrodyti, nes mus vienija tie patys troškimai, kurie nesikeičia nuo neatmenamų laikų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela