Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Slaptoji tarnyba" / "Kingsman: The Secert Service"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie filmą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. Kingsman: The Secret Service) (2015), kurį kuo puikiausiai įvertino kino žiūrovai, na, o kino kritikai šįkart nebuvo tokie itin nuolankūs, bet atsirado ir jų tarpe visokiausių nuomonių. Tiesą sakant, žiūrėjau šią kino juostą visiškai nieko nesitikėdamas ir nedėdamas jokių vilčių. Net nežinau, bet nusiteikimas tikriausiai ir buvo tas batutas, nuo kurio atšokus, filmas visgi man patiko.

Nepasakyčiau, kad filmas itin įdomus, bet kad nuotaikingas – tikrai. Komedijos žanras šįkart balansavo ant švelnios ištisos kino apie slaptąsias tarnybas parodijos, pradedant nuo „Ieškokit gudručio“ serialo iki „Džeimso Bondo“. Niekada nebuvau šių filmų ir serialų mėgėjas, nors tarp jų esama ir nemažai gerų kūrinių. „Žvaigždžių dulkės“, „Iksmenai. Pirma klasė“ ir kitų jau kultinių filmų režisierius Matthew Vaughn šįkart leidosi į gana įdomią ir neįprastą kelionę po slaptųjų tarnybų chrestomatijas – slapti ginklai, sarkazmas, ironija ir šaržas vyrauja šiame filme ir tai suteikia, sakyčiau, žavesio. Jokiu būdu nereiktų į šį filmą žiūrėti pretenzingai ir rimtai – tai pramoginio filmo tipažas, retkarčiais turinti ir keisto Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ niuansų, kurie lengvai atpažįstami, kaip antai kovojanti mergina su dalgių kojomis.

Britiškai stilingas, lengvai nuspėjamas, pilnas nuotykių be įdomesnio siužeto, pastarasis konstruojamas būtent pagal šio žanro kanonus, todėl režisierius nesistengia išsimušti iš įprastų filmų rėmų ir žaidžia pagal tas pačias taisykles, lengvai viską ironizuodamas. Būtent komedijos elementai filmą ir daro įdomų ir savitą, o visa kita lyg ir nieko įdomaus, ir nieko ypatingo... Tiesa, aktorių kolektyvas įspūdingas – Colin Firth, Mark Strong, Samuel L. Jackson, Michael Caine ir kiti, bet labiausiai mus tikriausiai nustebina jaunasis atradimas, jeigu galima taip pasakyti – Adrian Quiton, iki tol beveik niekam nežinomas ir nematytas aktorius atrodo gana potencialus aktorius.

Rekomenduočiau lengvam vakarui prie alaus ir kalmaro žiedų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp žvaigždžių" / "Interstellar"

Sveiki, kino žiūrovai,

Visai nenustebau, kad režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) (2014) sulaukė kuo puikiausios kino kritikų ir žiūrovų reakcijos. Šio režisieriaus filmai išties įspūdingas savo siužetais ir dėmesiu laiko bei chronologijos struktūroms, kas išties žadina žiūrovui fantaziją, vaizduotę ir savotišką „dievo žiūrėjo“ poziciją, kai jam leista daugiau pajusti ir suvokti, nei paties personažams, užeinant laiko šuoliais į priekį, ką galėjome pamatyti filmuose „Prestižas“, „Pradžia“, „Memento“. Tai vienas iš tų režisierių, kuris geba dirbti itin didelius ir įspūdingus projektus, pinigai neišgaruoja šiaip sau ir palieka ne tik vienkartinis reginys.

„Tarp žvaigždžių“ – beveik 3 valandų jaudinanti epopėja apie apokalipsės ir anomalijų alinamą Žemę ir žmoniją, kuri išsigelbėjimo ima dairytis kosmose. Nors pirmoji filmo valanda, sakytume, perdėm sentimentaloka, tačiau, čia gi Ch. Nolan, ir viskas vyksta už šydo, neatskleista. Pamažu mes tampame 4-5 dimensijų žiūrovais, filmas sukuria unikalią galimybę apeiti mūsų tikrovę bei tikroviškai pažiūrėti, kas yra (galėtų būti) toji metafizinė būtis. Dėka puikių vizualinių dalykų, montažo, specialiųjų efektų, filmas nenusmuko, kažkaip turinys neretai dėl to nukenčia, kai režisieriai bando mus priblokšti efektais, bet tai toli gražu negalioja Ch. Nolan. Likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos, jau mėgavausi viskuo, ką vadiname filmu – galimybe apčiuopti kitus realybės parametrus. Man tai buvo neįtikėtina, kaip ir žiūrint L. Besono filmą „Liusė“. Pasikėsinti į dieviškumą arba suteikti žmogui dieviškumą, apeinant banalius komikso pasaulio šablonus.

„Tarp žvaigždžių“ filme pasirodo mano smarkiai jau kurį laiką pamėgtas Matthew McConaughey – sukūrė dar vieną gerą vaidmenį įspūdingame filme. Na, o ką jau sakyti apie Anne Hathaway ir Jessica Chastain, kurios, būdamas beveik antraplanėmis, visgi sugebėjo gana ryškiai įsirėžti į žiūrovo atmintį. Dar daugybė kitų puikių ir garsių aktorių švysteli šiame filme ir... Kaip po filmo „Pradžia“, galvoju, kad kine įmanoma viskas, kai investuoji į idėją, o ne vien tik į vaizdinius efektus. Tai dar vienas filmas, kuris įrodo, kad kine svarbi visuminė dermė, o ne vienas elementas. Filmas tikrai labai geras.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela