Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela