Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabioji moteris" / "Wonder Woman"

Sveiki, 

Galvoju, kad Holivudas padarė malonę, kad leido režisierei moteriai Patty Jankins kurti tokio didelio ir prabangaus masto filmą kaip „Nuostabioji moteris“ (angl. Wonder Woman) (2017), kurį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek kino žiūrovai. Moteris kuria filmą apie super heroję moterį – tikriausiai kitaip Holivudas nebūtų leidęs jokiai moteriai kurti filmą, pvz., apie Supermeną. Kiek pamenu paskutinį projektą apie Supermeną ir Betmeną, galiu pasakyti, kad anas filmas buvo nepalyginamai prastesnis, nors jame irgi buvo pasirodžiusi Nuostabioji moteris...

Na, o šis filmas sėkmingas, manau, dėl gerai išvystyto scenarijaus, kuris nors ir koks atrodytų super herojiškai tipažinis – geriečiai ir blogiečiai, tačiau visa panorama turi nemažai įdomių ir netikėtų rakursų. Filmo pradžia primena tarsi senovės Antiką, graikų mitologija ir legendos ir čia pat netikėtos sąsajos su Antruoju pasauliniu karu. Galbūt šio filmo pusę gerumo nulėmė tai, kad laiko linija pasirinkta ne šių dienų, o Antrasis pasaulinis karas, kur jau kur, bet būtent seksualią Nuostabiąją moterį, lakstančią tarp purvinų apkasų, nelabai tikėtumėm išvysti. Režisierė skyrė laiko proporcingai tiek juokeliams, tiek meilės reikalams, tiek vaizdo efektams ir nors filmo finalas labai jau numanomas, tačiau visumoje viskas sukalta taip turiningai, kad pasibaigus filmui, neapleidžia kažkoks keistas pasitenkinimas didžiuoju epiniu filmu jausmas, kas nebe taip dažnai nutinka, žiūrint tokį komercinį filmą.

Visumoje filmas iš esmės apie kostiumuotus herojus geras ir įtraukiantis, ir turi novatoriškų įdomių siužetinių vingių, bet svarbiausia – įtikinančią super herojės biografinę istoriją, kuri jaudina ir vizualiai gražiai įtikinama. Iš esmės esu labai patenkintas P. Jankins režisūra, kuri praeityje sukūrė stulbinantį filmą „Monstras“ (2003), atnešusį Charliz Theron „Oskarą“. Tikriausiai po „Daktaro Streindžo“ paskutiniu metu tai geriausias filmas apie super herojus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis pasaulis" / "The New World"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai daugelis nenuginčys, kad režisierius Terrence Malick yra unikalus režisierius. Po jo gana nemenką įspūdį palikusio filmo „Taurių riteris“ (2015), suskubau pažiūrėti kažkada pradėtą, bet taip niekada ir neįpusėtą filmą „Naujasis pasaulis“ (angl. The New World) (2005), kuris pasakoja apie 1609 metais vykdomą ekspediciją į Šiaurės Amerikos žemyną. Ten naujieji kolonistai bando įsikurti ir primesti savas taisykles vietiniams gyventojams... 

Tiesą sakant, šioje juostoje būtent ir pasigedau to emocinio gylio, kurį režisierius išgavo filmuose „Taurių riteris“ ir „Gyvenimo medis“. Plokštumoje istorija atrodo gan banali: naujasis kolonistas įsimyli vietos princesę, jie užmezga ryšius, tačiau jiems nelemta būti drauge. Ir viskas. Apie skirtingų kultūrų atstovų meilės problemas ne itin įdomu žiūrėti, tačiau, kai to imasi T. Malick, galima tikėtis kažko tikrai daugiau. Ir iš tiesų, papasakota nepaprastai dvasingai, su užsidegimu atskleisti jausmus kone šamaniška kino kameros maniera. Šis jo filmas kur kas labiau siužetiškas, tačiau jau „Naujajame pasaulyje“ jaučiamas ryškus polinkis mistifikuoti, suteikti pasakotojui filosofinio pasakojimo ritmo, kada žodžiais poetiškai svarstoma apie žmogaus gerumą, meilę, priklausomybę. Iš esmės tai ir didaktinio patoso turintis filmas, kuris atskleidžia civilizuoto žmogaus nedorybes ir dorybių troškulį. Graži, nebanaliai perteikta istorija turi įdomių istorinių, kultūrinių kontekstų, bet kartu, nežinau, ar įtikina herojų pasaulio matymas ir mentalitetas, siejant jį su 17 amžiaus pradžios žmonėmis, tačiau daug ką atperka kostiumai, siužetinė linija ir kiti dalykai.

Pagrindinį vaidmenį sukuria airių aktorius Colin Farrell, kuris turi talentą būti kadre, be didesnių pastangų perteikti režisieriaus sumanymus. Čia taip pat pasirodo ir Christian Bale, vaidinęs ir kituose režisieriaus kūriniuose... „Naujasis pasaulis“ tikriausiai tai toks filmas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo filosofiją pasakojantis ir jausmus atveriantis, kuriame justi intuicijos ir šviesumo jėga. Nesu tikras, ar vietinė indėnė per tiek nedaug metų galėjo perprasti anglų kalbą ir papročius, tačiau visada norisi tikėti, kad asimiliuoti į kitą kultūrą yra kur kas lengviau nei būtų galima numanyti. Beje, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela