Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabioji moteris" / "Wonder Woman"

Sveiki, 

Galvoju, kad Holivudas padarė malonę, kad leido režisierei moteriai Patty Jankins kurti tokio didelio ir prabangaus masto filmą kaip „Nuostabioji moteris“ (angl. Wonder Woman) (2017), kurį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek kino žiūrovai. Moteris kuria filmą apie super heroję moterį – tikriausiai kitaip Holivudas nebūtų leidęs jokiai moteriai kurti filmą, pvz., apie Supermeną. Kiek pamenu paskutinį projektą apie Supermeną ir Betmeną, galiu pasakyti, kad anas filmas buvo nepalyginamai prastesnis, nors jame irgi buvo pasirodžiusi Nuostabioji moteris...

Na, o šis filmas sėkmingas, manau, dėl gerai išvystyto scenarijaus, kuris nors ir koks atrodytų super herojiškai tipažinis – geriečiai ir blogiečiai, tačiau visa panorama turi nemažai įdomių ir netikėtų rakursų. Filmo pradžia primena tarsi senovės Antiką, graikų mitologija ir legendos ir čia pat netikėtos sąsajos su Antruoju pasauliniu karu. Galbūt šio filmo pusę gerumo nulėmė tai, kad laiko linija pasirinkta ne šių dienų, o Antrasis pasaulinis karas, kur jau kur, bet būtent seksualią Nuostabiąją moterį, lakstančią tarp purvinų apkasų, nelabai tikėtumėm išvysti. Režisierė skyrė laiko proporcingai tiek juokeliams, tiek meilės reikalams, tiek vaizdo efektams ir nors filmo finalas labai jau numanomas, tačiau visumoje viskas sukalta taip turiningai, kad pasibaigus filmui, neapleidžia kažkoks keistas pasitenkinimas didžiuoju epiniu filmu jausmas, kas nebe taip dažnai nutinka, žiūrint tokį komercinį filmą.

Visumoje filmas iš esmės apie kostiumuotus herojus geras ir įtraukiantis, ir turi novatoriškų įdomių siužetinių vingių, bet svarbiausia – įtikinančią super herojės biografinę istoriją, kuri jaudina ir vizualiai gražiai įtikinama. Iš esmės esu labai patenkintas P. Jankins režisūra, kuri praeityje sukūrė stulbinantį filmą „Monstras“ (2003), atnešusį Charliz Theron „Oskarą“. Tikriausiai po „Daktaro Streindžo“ paskutiniu metu tai geriausias filmas apie super herojus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio advokatas" / "Devil's Advocate"

Sveiki, skaitytojai,

Yra dar tokių senųjų mistinių dramų, kurios vis prašosi pažiūrimos, vienas iš tokių kultinių filmų yra gal jau daugeliui kam žinomas „Velnio advokatas“ (angl. Devil‘s Advocate) (1997). Beveik pustrečios valandos trukmės filmas apie advokatą, kuris nepralaimi nė vienos bylos. Gali kilti abejonių dėl sėkmės. Lėta istorijos tėkmė neleidžia pasiklysti tarp bylų ir advokatų terminologijos, o netrukus žiūrovas yra priverstas suklusti, tai kur tas šio filmo demoniškumas, ar viskas ir pasiliks tik žemiškoje realioje plotmėje?

Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą, kur esmė gana labai paprasta – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Istorija remiasi gana visiems žinomais krikščionybės simboliais – Dievo ir Velnio simbolika, žmogaus nuodėmėmis, kur svarbiausia gėrio ir blogio kova. Na, kur daugiau neteisybės ir klastingumo gali būti, nei teismo salėje? Iki tol kaip žmogus gyvenęs advokatas tiki savo sėkme, myli savo žmoną ir be proto religingą motiną, tačiau jis vis dar „paviršiuje“, nežino demoniško pasaulinio sąmokslo...

Režisieriui kažkaip pavyko mane sudominti, šiaip vengiu filmų apie visokias bylas, bet pažiūrėjęs, retai nusiviliu. Ilga istorija apie neklystantį žmogų įdomi dar ir dėl tos nuojautos, jog šalia vyksta mistiniai dalykai. Būtent mistiniai niuansai ir daro filmą įdomų, vyro ir žmonos santykių krizė, Niujorkas ištvirkina žmogų ir parodo jo puikybės perteklių. Gerai realizuotos žinomos idėjos, aktorių kolektyvas. Jau koks demoniškas buvo Al Pacino ir kaip jam tiko Šėtono vaidmuo, tai vien dėl jo balso tembro galima žiūrėti filmą. Charlize Theron – dar visai jaunutė, riestanosė ir jau taip gerai! Na, ir „Matricos“ žvaigždė Keanu Reeves – kas gali atsispirti jo juodoms demoniškoms akimis? Nežinau, kaip jūs, brangūs skaitytojai, bet drįstu pareikšti, kad šis filmas man visai patiko. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius" / "Gladiator"

Sveiki visi,

Būna filmų, kuriuos drąsiai būtų galima vadinti „filmų filmais“, kuriuos būtina ir verta pamatyti. Vienas iš tokių filmų yra, žinoma, „Gladiatorius“ (Gladiator) (2000 m.). Filmas jau skaičiuoja savo antrą dešimtmetį, tačiau iki šiol yra įsimenamas ir populiarus tiek jaunų kinomanų, tiek paprastų, ką tik kiną atradusių, žiūrovų. Nutariau ir aš, prisiminti šį filmą ir pasigėrėti senovės gladiatorių kovomis. Tiesa, filmas toli gražu neprimena „Spartako“ serialo, čia kur kas mažiau kraujo, tačiau pati istorija yra nemari ir išliekanti ilgam atmintyje.

Iš esmės, manau, kad šio filmo populiarumą ir gerus kritikų atsiliepimus lėmė ypatingai gerai adaptuotas scenarijus. Iš pradžių nelabai supratau, kodėl filme Gajus Julijus Cezaris vaizduojamas senukas ir jį nužudo jo paties sūnus, nes tikrovėje jis buvo nudurtas Bruto, o ir kiti faktai buvo labai iškraipyti – filmo scenarijus yra išgalvotas, jis neatitinka istorijos, todėl ir pats filmas nėra istorinis, jis tik pasiremia istoriniu kontekstu, bet kuria visai kitokius įvykius. 

Filmas, žinoma, yra puikus! Labai sužavėjo Russell Crowe vaidyba, už kurį, beje, aktorius buvo įvertintas aukščiausia praba – Oskaru. Ir šiaip, filmas iš septynių Oskarų nominacijų yra pelnęs penkis apdovanojimus. Po dešimtmečio režisierius su Russell Crowe grįžta filmu „Robinas Hudas“, bet šlovės ir panašių įvertinimų nebesulaukia. Ne ką prasčiau čia pasirodo ir Joaquin Phoenix‘as, suvaidinęs piktadarį Komodą, pastarasis ypatingai mane sužavėjo.

Gladiatorius – tai neabejotinai vienas sėkmingiausių filmų kino industrijoje, uždirbęs pusę milijardo Amerikos dolerių ir padovanojęs pasauliui nepamirštamą epą apie meilę, kerštą, atsidavimą bei patriotiškumą. Su juo galėtų lygintis nebent brangiausias Europos filmas „Aleksandras Makedonietis“ arba netgi „Troja“. Jeigu dar abejoja, ar verta žiūrėti tokią senieną kaip „Gladiatorius“, tai neabejokite – verta!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.5


 

Jūsų Maištinga Siela