Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica" / "The Matrix"

Sveiki,

Šiaip antrąkart planavau pažiūrėti brolių, dabar jau seserų Lilly ir Lana Wachowski filmą „Debesų žemėlapis“, tačiau taip jau nutiko, kad ėmiau ir vėl pažiūrėjau jų šedevru laikomą „Matrica“ (angl. The Matrix) (1999) pirmąją ir geriausiai vertinamą trilogijos dalį. Tiesą sakant, žiūrėjau naujomis akimis, kiek kitaip, ir galiausiai suvedžiau viską, ką esu matęs šių režisierių, įskaitant ir serialą „Sense8“, tad galiu pasakyti, kad tai režisieriai fenomenas. Sunku patikėti, kad jų kinas apskritai išleidžiamas į plačiąją rinką, turint galvoje, kad jis turi didelius budinimo klodus ir iš esmės atspindi miegančios ir sustabarėjusios žmonijos sąmonę.

Taigi „Matrica“ turi keletą gerų kultinių klodų. Visų pirma visus sužavėjęs veiksmo filmo planas, kada, naudojant įvairius kovos menų stilius, kuriamas estetinis kovos už būvį epizodas. Man asmeniškai kur kas šiame filme vertingiau atrodo pati idėjinė visuma – žmonija miega iliuzijos suprogramuotame netikrame praties projekcijos pasaulyje, kas apskritai primena budistines tiesas ir nuo 2012 metų smarkiai atbundančių sielų tendenciją. Regis Wachowskiai pralenkę laiką ir peršoka visą dešimtmetį žmonėms pateikdami ištisą istorijos patrauklų pasakojimą su pačiais įvairiausiais kodais. Štai kodėl prieš dešimt metų filmas man pasirodė absoliučiai kitoks, labiau nuotykinis ir veiksmo filmas, dabar žiūrint, iškilo idėjinis visuminis lygmuo, jo parafrazės, filosofinės aliuzijos, kurias gali neigti vien tik veiksmą ir fantastiką matantis žiūrovas, tačiau filme, kaip ir daugeliuose Wachowski kūriniuose, esti įprastines žmogaus protines ir fizines galimybės ribas peržengiančios idėjas, kurios išplečia žiūrovo vaizduotę. O kas, jeigu visa tai būtų įmanoma...

Net praėjus beveik 20 metų nuo „Matricos“ sukūrimo, šis kultinis perliukas ir lieka perliuku. Žiūrėjau jį kaip šių dienų sukurtą filmą, kuris vargu ar su tokiu kaip „Pradžia“ (2010) kada nors pasens...

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Konstantinas" / "Constantine"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart akį užkliudė fantastinis filmas „Konstantinas“ (angl. Constantine) (2005), kurį režisavo visiems puikiai žinomas „Bado žaidynių“ režisierius Francis Lawrence. Filmas iš tikrųjų man priminė „Stigmos“ (1999) ir „Egzorcizmo“ serijų mišinį su misterijos vaizdiniais. Išties nesunku greitai įvertinti „Konstantino“ kokybę – garsios aktorių pavardės Keanu Reeves, Rachel Weisz ir Tilda Swinton bei akį ir širdį traukiantis mistinis filmo kūrinys, pamasintas apokalipsiniais fantastiniais vaizdiniais.

Tiesą sakant, filmas „suskambėjo“ pusėtinai. Geri ir įtikinami vaizdai, vizualumas bei aktorių vaidyba (ypač Rachel Weisz!) lyg ir užtikrina, kad filmas nepasimirš vos jam pasibaigus, tačiau akivaizdu, jog kūrėjams pritrūko geresnio scenarijaus arba jo realizavimo būdų. Istorija pernelyg nuspėjama ir banali, nors ir bandyta sugluminti ta paika dvynių seserų istorija bei plaučių vėžiu sergančiu rūkoriumi, kuris, dievaži, ne ką šventesnis už patį Liuciferį, tačiau prispausti žiūrovo uodegos visgi nepavyko. Istorija priminė komiksą, kai kurie momentai absoliučiai holivudiniai, kaip antai likusi paskutinė kulka paskutiniam demonui staiga užsikerta ir jau tuoj demonas pasiglemš Konstantiną, tačiau ištikimas vairuotojas iš už nugaros išgelbsti jam gyvybę... Dieve, tai tokios klišės, kad norisi užsimerkti! Scenarijus vidutiniškas, todėl ir filmo turinys nesuskamba įtikinamai. Gražūs vaizdai, įdomi Tilda Swinton archangelės Gabrielės vaidmenyje, tačiau tas lekiojimas į pragarą ir apsėdimai atrodo be išmonės, nors filmo pradžia lyg ir žadėjo neblogą startą – dūžtantis senovinis veidrodis su demonu, tačiau kai pereinama prie pagrindinės istorijos, lieka šaltoka.

Nepaisant spragų ir prastoko scenarijaus, atsikartojančių klišių, filmas turi gerus aktorius, vizualumo, kai kada stebiesi, kaip „gražiai“ pavaizduotas pragaras ir nejučia susizgrimbi, kodėl filmuose niekada nerodomas Dievas, o štai pragaro velnias visada pasirodo žmogaus pavidalu. Cha! Visgi filmas gali patikti vidutiniam ir komercinio kino žiūrovams, jis tikrai nėra itin prastas, tačiau kažin kokiu itin įdomiu, dėl aktorių amplua, nepavadinčiau. Kažkodėl ir K. Reeves šiame filme man nepadarė didelio įspūdžio – šaltokas, medinis, bejausmis kaip koks eilinis D. Deep‘as, nors ko norėti, dauguma jo vaidmenys ten, kur rankoje laikomas jei ne kryžius, tai bent jau šaunamasis ginklas. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:  6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio advokatas" / "Devil's Advocate"

Sveiki, skaitytojai,

Yra dar tokių senųjų mistinių dramų, kurios vis prašosi pažiūrimos, vienas iš tokių kultinių filmų yra gal jau daugeliui kam žinomas „Velnio advokatas“ (angl. Devil‘s Advocate) (1997). Beveik pustrečios valandos trukmės filmas apie advokatą, kuris nepralaimi nė vienos bylos. Gali kilti abejonių dėl sėkmės. Lėta istorijos tėkmė neleidžia pasiklysti tarp bylų ir advokatų terminologijos, o netrukus žiūrovas yra priverstas suklusti, tai kur tas šio filmo demoniškumas, ar viskas ir pasiliks tik žemiškoje realioje plotmėje?

Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą, kur esmė gana labai paprasta – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Istorija remiasi gana visiems žinomais krikščionybės simboliais – Dievo ir Velnio simbolika, žmogaus nuodėmėmis, kur svarbiausia gėrio ir blogio kova. Na, kur daugiau neteisybės ir klastingumo gali būti, nei teismo salėje? Iki tol kaip žmogus gyvenęs advokatas tiki savo sėkme, myli savo žmoną ir be proto religingą motiną, tačiau jis vis dar „paviršiuje“, nežino demoniško pasaulinio sąmokslo...

Režisieriui kažkaip pavyko mane sudominti, šiaip vengiu filmų apie visokias bylas, bet pažiūrėjęs, retai nusiviliu. Ilga istorija apie neklystantį žmogų įdomi dar ir dėl tos nuojautos, jog šalia vyksta mistiniai dalykai. Būtent mistiniai niuansai ir daro filmą įdomų, vyro ir žmonos santykių krizė, Niujorkas ištvirkina žmogų ir parodo jo puikybės perteklių. Gerai realizuotos žinomos idėjos, aktorių kolektyvas. Jau koks demoniškas buvo Al Pacino ir kaip jam tiko Šėtono vaidmuo, tai vien dėl jo balso tembro galima žiūrėti filmą. Charlize Theron – dar visai jaunutė, riestanosė ir jau taip gerai! Na, ir „Matricos“ žvaigždė Keanu Reeves – kas gali atsispirti jo juodoms demoniškoms akimis? Nežinau, kaip jūs, brangūs skaitytojai, bet drįstu pareikšti, kad šis filmas man visai patiko. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džonas Vikas" / "John Wick"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Žinote, nesu didelis smurtinių filmų mėgėjas, tačiau šiandien gana teigiamai noriu atsiliepti apie „Džonas Vikas“ (angl. John Wick) (2014), į kurį dėmesį atkreipė ir didžiausi kino kritikai. Tai debiutinis dviejų režisierių darbas ir, žinoma, iškart pavykęs, kad net šiuo metu kuriamas scenarijus antrajai šio filmo juostai. 

Apie tai, kiek ir kokiais būdais personažas Džonas nužudė įvairiausių žmonių tikriausiai neverta nė kalbėti, tik kai kurie skerdynių, susišaudymų ir smegenų taškymų momentai buvo tokie elegantiški, kad net primini Umos Thurmos „Nužudyti Bilą“ pasisukiojimą kardu ir Luko Bessono „Leonas“ susišaudymo savotiško šokio momentus. Visgi filmas nuo pat pradžių pateikia tokias nuostatas, kad žiūrite ne šiaip vidutinio ar prasto montažo produktą, bet išties kokybišką filmą. Kadrai ir scenos slysta tarsi išmaniojo telefono paviršiumi ir iš tikrųjų viskas gražiai atidirbta. 

Filme kuo puikiausiai pasirodė aktorius Keanu Reeves, kuris, mano nuomone, ilgą laiką buvo lyg ir kažkur pradingęs „šiaip sau“ vaidmenų vandenyne ir tik nuo 2013 metų vėl pradėjo kurti įsimintinus, su veiksmo filmais susijusius vaidmenis. Sveikintina. Na, o grįžtant prie filmo, visgi negalima nepaminėti to keisto gangsterių gyvenimo filosofijos, kuri, manding, šiek tiek prasilenkia su sveika logika, pvz., daužomas žmogus ginklais ir tardomas beveik finalinėje scenoje išspjauna pro kraujuotus dantis frazes apie viltį, žmonos meilę ir šuniuko nužudymą (kurio man buvo bene labiausiai gaila šiame filme)... Na, išties keista, kai brutalūs, netašyti kostiumuoti gangsteriai, išmokę žudyti, naudoti ginklą ir t. t. ima porinti pavojaus akivaizdoje aukštosios filosofijos frazėmis, tarsi nusirašytus iš vadovėlio ir tampa sentimentalūs kaip paauglės – tai tikrai filmo visumai, kuri gana aukštos kokybės, nepadėjo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela