Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dingusi" / "Gone Girl"

Sveiki,

Šįkart norėčiau pakomentuoti kino filmą „Dingusi“ (angl. Gone Girl) (2014), kuris tapo mano tikru atradimu. Kažkaip niekada nesiveržiu žiūrėti filmų su Ben Afleck, nes jo filmai nėra tas tipažas, kuris visada suteikia malonumo, bet šįkart, sakau, pabandysiu, liaudiškai tariant, „ant bajerio“. Ir žinote ką? Neapsirikau... Filmo pradžia buvo daugiau nei nuobodi. Pirmosios 20 minučių maniau, kad taip niekada ir nepagausiu intrigos, o filmas įvertintas vien dėl to, kad jame vaidina šis aktorius, bet kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų.

Pamažu detektyvinė istorija žiūrovui tampa nepaprastai įdomi ir intriguojanti, nenuspėjama ir psichopatiškai įtraukianti. Imi analizuoti veikėjų veiksmus, jų sėkmes ir nesėkmes, dalyvauji detektyviniame tyrime ir bandai numatyti veiksmus į priekį, o ir didžiausias malonumas, kad ne visada pavyksta užbėgti režisieriui ir scenaristui už akių. Sakytum įpusėjus filmui, kad filmas įdomus kaip neblogas trileris, bet nejučia pajauti didesnę nei įprastai filmo plėtotę – siužetas labiau išvystytas, horizontai platesni, o veiksmai maniakiškai nenuspėjami. Pajauti personažų nuovargį, nes jis kartu auga su žiūrovu gerąja prasme – visuomenės spaudimas, žiniasklaidos manipuliacijos, teisėsauga, policija, detektyvė, kuri praranda tikėjimu įtariamuoju ir tos mįslės, kurias paliko psichopatė... Visa tai nepaprastai įdomu, intriguoja ir galiu pasakyti, kad tikriausiai praleidai puikiai pustrečios valandos. Puikūs aktoriai, o aktorė Rosamund Pike man išvis buvo didžiulis atradimas – nepaprastai charakteringas vaidmuo, įdomios biografijos ir psichologijos...

Apskritai režisierių David Fincher vertinu gana prieštaringai. Jo režisuoti „Kovos klubas“ (1999), „Keista Bendžamino Batoro istorija“ (2008), „Septyni“ (1995), „Svetimas 3“ (1992) ir „Zodiakas“ (2007), „Panikos kambarys“ (2002) buvo nepaprastai išraiškingi, įdomūs, išvystyti filmai su labai intensyvia raiška ir sodriais charakteriais ir tuo tarpu negalėjau pabaigti net žiūrėti jo filmo „Socialinis tinklapis“ (2010) ar amerikietišką „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011) versiją, kaip tik šiuo metu režisierius jau ruošiasi filmuoti antrąją šio ciklo dalį...

Praleidau nepaprastai smagiai laiką, buvo visko, ko reikia labai geram filmui, todėl ir balų negailėsiu, juk taip retai rašau dešimtukus, o argi gaila?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šimtas kelių iki grabo lentos" / "A Million Ways to Die in the West"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šimtas kelių iki grabo lentos“ (angl. A Million Ways to Die in the West) (2014), kurį režisavo filmo „Tedis“ režisierius Seth MacFarlane, kuris šį filmą ne tik režisavo, ne tik parašė scenarijų, bet ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. 

Niekad nebuvau „Tedo“ gerbėjas, tiesą sakant, šį filmą prisimenu miglotai, kaip neįspūdingą. Žodžiu, filmas apie alų maukiantį ir besikeikiantį meškiuką buvo tiesiog apkerėjusi Lietuvą, bet filmas buvo skystas per visus galus, nors ir ne tragedija. Filmas „Šimtas kelių iki grabo lentų“ – tai vesterno filmo savotiška parodija, kuri juokauja, pokštauja ir visaip pašiepia kietuosius mačo ir muštynes nykiuose baruose ir, žinoma, tas mirtinas dvikovas.

Iš esmės taikyta į gerą vietą – vesterno parodijos ir komedijos, bent man, dar nematytos iš skyrus „Laukiniai, laukiniai vakarai“ ir neatrodo itin išsikvėpusios kaip antai romantinės komedijos. Scenarijus taip pat, kaip tokio filmo, nėra didelis pravalas. Esama tikrai juokingų vietų, nors neretai jos itin banalios, pvz. visur triedžiantis ūsuotis, viešnamio darbuotoja, kuri su mylimuoju dedasi tikintys krikščionys ir t. t. Aišku, filme neapsieita be šokių, dainų ir šiuolaikinėms komedijos esamų triukų, kurie išreiškia šiokį tokį dvasinį intymumą – žolės parūkymą, saulėj besileidžiant. O kur dar užsukimas į daržinę, kurioje išprotėjęs profesorius montuoja laiko mašiną ir ryškias aliuzijas į ne vieną komediją.

Nepasakyčiau, kad nepatiko. Aišku, komedijomis apskritai nesu linkęs žavėtis – šitas žanras sunkus, kad patrauktų savo sąmojais, tačiau „Šimtas kelių iki grabo lentos“ pasirodo ne toks nuobodus ne tik dėl scenarijaus, juokelių, bet ir dėl aktorių. Šįkart charakteringai atrodė pats režisierius atlikęs pagrindinį vaidmenį, Charlize Theron, kuri Liam Nesson‘ui į užpakalį įkišą gėlės stiebą irgi žavi. Gan nykokai atrodė Amanda Seyfried, kuri paskutiniu metu alksta rimtesnių vaidmenų ir kine tampa vis nykesnė ir nykesnė, nykstanti į antraeiles personažų roles.

Komediją pavadinčiau visai nebloga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smurfai" / "The Smurfs"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Smurfai“ (The Smurfs) (2011 m.). Mano kartos jaunimas turėtų dar prisiminti savo vaikystę ir šį animacinį serialą, ir šiuos mažus mėlynus žmogeliukus. Šįkart smurfai atgimsta ir kino teatre. Šiaip paties filmo idėja ir siužetas man pasirodė labai jau primityvoki ir holivuliniai, tokie paprasti, pritaikyti paprastam vartojimui – žiupsnelis gražių sentencijų, kylant mėlynam mėnuliui, porą gražių didaktinių pamokymų ir ale mes ugdom neįnoringą hamburgerinį žiūrovą. 

Šiaip filmas susižiūrėjo gan smagiai, kol jo nepradedi permąstyti ir gilintis į prasmes. Filme susipina dvi realybės – mūsų pasaulis ir portalu atkeliavę pasakiniai personažai: smurfai, piktas burtininkas bei jo ryžas katinas. Tokios sintetinis animacinės būtybės vaizduojamos tikrovės plokštumoje nėra pirmas bandymas, perdėm, priminė „Garfildo“ sagą, o kai kurie „bajeriai“ ir juokeliai man kaip kokie „Capy paste“ iš visokių „101 dalmantinas“ ir kitų panašaus žanro komedijų.

Taip, iš tikrųjų tikėjausi stipresnio filmo, nes buvau iš draugų gavęs stiprias rekomendacijas, bet ką jau padarysi. Šiaip rekomenduoju romantikams, sentimentalumo mėgėjams, vaikams, šeimoms labai tinka šis filmas. O ir šiaip... atsipalaiduojant ir pažiūrėti „Smurfus“ galima. Kažkokios meninės ir gilesnio prasmės klodų šiame filme aš neįžvelgiu.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 30/100
IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela