Filmas: "Žudikas" / "The Killer"

 

Sveiki,

 

David Fincher per savo kino karjerą sukūrė ne vieną filmą, už kurį bus dėkingi žiūrovai: „Zodiakas“ (2007) „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Socialinis tinklapis“ (2010), „Dingusi“ (2014), o kur dar tokie serialai kaip „Kortų namelis“ bei vaizdo klipai Madonnai. Tikriausiai nemažai kas tikėjosi įtraukos ir intrigos naujausiame darbe „Žudikas“ (angl. The Killer) (2023), kuriame nusifilmavo Michael Fassbender ir Tilda Swinton.

 

Jau nuo pat pradžių filmas pasitinka žiūrovą savitai mąsliu ir lėtu ritmu. Pagrindinis veikėjas – bevardis ir daugiaveidis žudikas, kuris kiekviename žingsnyje keičia tapatybę. Jis ruošiasi kitapus gatvės nušauti turtingą ir įtakingą magnatą ir jam, deja, nepavyksta. Jo lėtus dzenbudistinius veiksmus apibrėžia vidinis ritmingas monologas, savita žudiko disciplina, kas jį iš dalies ir padaro antžmogį. Galiausiai jis grįžta į Dominikos Respubliką pas mylimąją, tačiau aptinka išlaužtus namus ir vos likusią gyvą merginą. Taigi likęs filmas yra keršto istorija, į kurią leidžiasi žudikas nuosekliai atsekdamas merginos skriaudėjus.

 

Siužetas iš tikrųjų nėra jokia intriga. Kaip tyčia šiam filmui pritrūksta tam tikro rokenrolo, dinamikos ir aistros, bet labiausiai – sudėtingesnio galvosūkio, kad ir žiūrovas galėtų įsitraukti į spėliones. Kitą vertas, galbūt tai būtų pernelyg tradiciška, todėl kino kūrėjai apsisprendė kurti prislopintą klasikinį variantą, telkdami jėgas pagrindinio veikėjo filosofijai, švariam ir skaidriam susidorojimui, pateikiant pagrindinio veikėjo apgalvojimus, analitinį mąstymą ir pasirinkimus nuo A iki Z kaip ant lėkštelės.

 

Visgi filme būta labai vykusių scenų, kurios įtraukė, leido tapatintis su situacija, o ir muštynių sceną, kuri priminė „Nužudyti Bilą“ dalis, taip pat atrodė jau kitame kosmoso lygmenyje, nebetikroviška. Kitą vertus, filme atsivėrė ir tam tikrų nuobodžių beveiksmių duobių, kai veikėjas jau per daug įkyriai slampinėdamas kartoja tas pačias frazes ir nieko įdomaus nevyksta. Aš vis galvojau, ar būtina filmuoti ir scenas užkaišioti tomis mašinų pasistatymo aikštelėse mizanscenomis, kurios iš tikrųjų nepasako nieko? Jų filme čia bus ne viena ir ne dvi. Visgi veikėjas man priminė vaikystėje žiūrėtą tokį serialą „Pretendentas“, kada unikalaus gebėjimo ir mąstymo žmogus, slėpdamas savo tapatybę, bėga nuo slaptos organizacijos. Galima sakyti, kad „Žudiko“ intriga galbūt už to ir laikosi, t. y. ypatingo veikėjo mąstymo. Visgi filmas išėjo vidutiniškas, labiau žiūrėti atsipūtus, nei tikėtis kokio nors netikėto ir intelektualesnio cirko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaidimas" / "The Game"

Sveiki,

Daug kas man rekomendavo pažiūrėti David Fincher režisuotą mistinę dramą „Žaidimas“ (angl. The Game) (1997). Režisierius, liaudiškai tariant, tikras profas, nes susidorojo su tokiais filmais kaip „Septyni“ (1995), „Kovos klubas“ (1999), „Dingusi“ (2014), „Socialinis tinklapis“ (2010) ir kt.

Filmas apie nuobodžiaujantį vidutinio amžiaus multimilijonierių, kuris prasiblaškymo ieškosi keistose iš pradžių kone į sektą panašioje organizacijoje, kuri neva atlikusi daugybę analitinių testų, pasiūlo keistą realybės šou primenantį žaidimą. Tiesą sakant, viskas mane erzino, nes taip toli nuo vidutinio žiūrovo pasaulio – multimilijonierius, prabanga, nuobodulys ir t. t. Pradžia tikrai reikalauja kantrybės, bet netrukus prasidedantis trileriniai įvykiai prablaško ir beregint įtraukia į filmą.

Didžiausias šio filmo pliusas – įtaigingai sukurta abejonių apgaulė, kad net žiūrovas su pagrindiniu veikėju ima abejoti viskuo, kas vaikšto šia žeme, nes viskas perteikta taip, lyg jį norėtų neįbauginti, bet sunaikinti. Makabriška filmo pabaiga leidžia pagalvoti, ar šis filmas nėra iš fantastinės nišos, nes ką tik patyręs didžiausią šoką – pajutęs mirties alsavimą sėdasi prie stalo lyg niekur nieko ir gurkšnoja prabangų šampaną, susitaikęs, kad toks tas nuostabus milijonieriaus gyvenimas. Kažkaip reveransas istorijos linijoje gal ir labai vykęs, tačiau psichiniu požiūriu, ypač tie, kurie išgyveno visą „šaudymą-gaudymą“ kartu, lyg ir pajuntamas netikras atsileidimas po patirto šoko.

Šiaip filmas geras, nes geras siužetas, išmoningai ir profesionaliai perteikta atmosfera ir apgaulingumas, kuris pateisina gero filmo vardą ir patį filmo pavadinimą. Jei žiūrėsite, nusiteikite būti kantrūs ir tiesiog atsipalaidavę pasiduokite šiam beprotiškam žaidimui, kuris truputį priminė „Amerikos psichopato“ ir „Trumano šou“ miksą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dingusi" / "Gone Girl"

Sveiki,

Šįkart norėčiau pakomentuoti kino filmą „Dingusi“ (angl. Gone Girl) (2014), kuris tapo mano tikru atradimu. Kažkaip niekada nesiveržiu žiūrėti filmų su Ben Afleck, nes jo filmai nėra tas tipažas, kuris visada suteikia malonumo, bet šįkart, sakau, pabandysiu, liaudiškai tariant, „ant bajerio“. Ir žinote ką? Neapsirikau... Filmo pradžia buvo daugiau nei nuobodi. Pirmosios 20 minučių maniau, kad taip niekada ir nepagausiu intrigos, o filmas įvertintas vien dėl to, kad jame vaidina šis aktorius, bet kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų.

Pamažu detektyvinė istorija žiūrovui tampa nepaprastai įdomi ir intriguojanti, nenuspėjama ir psichopatiškai įtraukianti. Imi analizuoti veikėjų veiksmus, jų sėkmes ir nesėkmes, dalyvauji detektyviniame tyrime ir bandai numatyti veiksmus į priekį, o ir didžiausias malonumas, kad ne visada pavyksta užbėgti režisieriui ir scenaristui už akių. Sakytum įpusėjus filmui, kad filmas įdomus kaip neblogas trileris, bet nejučia pajauti didesnę nei įprastai filmo plėtotę – siužetas labiau išvystytas, horizontai platesni, o veiksmai maniakiškai nenuspėjami. Pajauti personažų nuovargį, nes jis kartu auga su žiūrovu gerąja prasme – visuomenės spaudimas, žiniasklaidos manipuliacijos, teisėsauga, policija, detektyvė, kuri praranda tikėjimu įtariamuoju ir tos mįslės, kurias paliko psichopatė... Visa tai nepaprastai įdomu, intriguoja ir galiu pasakyti, kad tikriausiai praleidai puikiai pustrečios valandos. Puikūs aktoriai, o aktorė Rosamund Pike man išvis buvo didžiulis atradimas – nepaprastai charakteringas vaidmuo, įdomios biografijos ir psichologijos...

Apskritai režisierių David Fincher vertinu gana prieštaringai. Jo režisuoti „Kovos klubas“ (1999), „Keista Bendžamino Batoro istorija“ (2008), „Septyni“ (1995), „Svetimas 3“ (1992) ir „Zodiakas“ (2007), „Panikos kambarys“ (2002) buvo nepaprastai išraiškingi, įdomūs, išvystyti filmai su labai intensyvia raiška ir sodriais charakteriais ir tuo tarpu negalėjau pabaigti net žiūrėti jo filmo „Socialinis tinklapis“ (2010) ar amerikietišką „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011) versiją, kaip tik šiuo metu režisierius jau ruošiasi filmuoti antrąją šio ciklo dalį...

Praleidau nepaprastai smagiai laiką, buvo visko, ko reikia labai geram filmui, todėl ir balų negailėsiu, juk taip retai rašau dešimtukus, o argi gaila?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovos klubas" / "Fight Club"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau nebežinau, kiek metų verčiausi pažiūrėti filmą „Kovos klubas“ (Fight Club) (1999), kol pagaliau pažiūrėjau. Žinojau, kad tai bus geras filmas, bet nežinojau siužeto, o smurtiniams filmams taip pat reikia pasiruošti psichologiškai. Aišku, „Kovos klubas“ nėra toks jau smurtinis, kokio tikėjausi, tačiau vyriško brutalumo jam netrūksta! Patiko, žinoma, kad patiko, o kaip galėjo būti kitaip? Manau, filmas drąsiai įeis į istoriją ir taps kino klasika. Nepriekaištingas režisūrinis darbas, o ką jau besakyti apie stebuklingą operatoriaus darbą. Stiprus filmas su stipriu scenarijumi, kuris man atrodė šiek tiek Tarantiniškai nenormalus, bet, kaip ir paaiškėjo iš viso filmo, tai labiau ne kičo ir farso koketavimas, o kelionė po žmogaus pasąmonę, prisodrintą psichinių anomalijų. Jeigu toks būtų pasaulis (o gal ir yra – galime ginčytis), tai chaosui įsiplieksti tereiktų tik mažos kibirkšties. Nenuostabu, kad šiuo filmu labai džiaugiasi ir jam simpatizuoja ne tik gero kino mėgėjai, bet ir ištisi atlantinių silkių psichinių nukrypimų turintys žmogėnai, kurie tik ir dūsaują stebėdami vaistų prisirijusius Edward Norton ir Helena Bonham Carter personažus, o kas žino, galgi šis filmas kai kam taip sujaukė protelį, kad net ėmėsi panašiai gyventi, - nesakykit, juk būna visokiausių bepročių, netgi tokių, kurie pasijaučia „Betmeno“ herojais ir ima šaudyti į žiūrovus kino salėje.

Taip, galima sakyti, kad filme mažai pozityvumo ir tai tikrai tamsus, juodas filmas, galgi net savotiškai slogus, bet kad talentingai suręstas, to neužginčysi. Yra dėl ko leipti ir suleipti. Visų pirma – aktoriai. Jau kokia nuostabi man čia pasirodė beprotiškoji Helena Bonham Carter, kad belieka tik iškelti taukuotą nykštį, - šaunuolė, jai labai tinka visokiausios beprotės vaidmenukai, įskaitant ir „Todo Svynio“ bandelių kepėją ir iš Azkabano ištrūkusią Hario Poterio blogąją raganą bei „Vargdienių“ sukčiuvienę. Čia išvystame ir Edward Nortono, pasak kitų, niekada nevaidinantį bloguose filmuose ir, sakyčiau, beveik galima sutikti su šiais pasakymais, nors jis man savo stotu ir nėra itin simpatingas, ko nepasakysi apie irisą Brad Pitt‘ą, kuriam buvo patikėtas antras pagal „gerumą“ vaidmuo, - jis buvo ypatingai atsipalaidavęs, lyg terliotųsi su „Ponas ir Ponia Smitai“ vaidmeniu. Be viso šito – įdomus siužetas, visuomenės pavergimo ir valdymo mechanizmas, kuris įgyja „Kovos klubo“ metaforišką pavadinimą. Kiek gali protauti žmogus, kas jo gyvenime yra tikra, o kas sukurta? Išties, daug minčių keliantis filmas, kuriame saulės labai mažai, tačiau nuo to istorija netampa blogesnė.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas 3" / "Alien 3"

Sveiki, kinomanai,

Tęsiu „Svetimo“ epopėją ir šįkart teko pasilabinti su filmu „Svetimas 3“ (Alien 3) (1992). Tai trečiasis keturių dalių filmas, pasakojantis apie paslaptingas būtybes iš kosmoso, kurie labai mėgsta žudyti žemiečius. Antrojoje dalyje užsimigdžiusi Sigourney Weaver vakuume su mergaite ir androidu, sėkmingai nukrenta į paslaptingą planetą, kurioje kali 25 patys šiurpiausi žemiečiai – prievartautojai, pedofilai, žudikai ir t.t., kurie savo kalėjime turi savas taisykles ir netikėtai pabudusios moters kvapas sužadina pačias nešvankiausias vyrukų svajones. Tačiau, regis, niekas moters nė neketina klausyti, kol nepasirodo „jie“. Galiausiai paaiškėja ir didžioji tragedija – Ellen Ripley savyje nešioja naująją karalienę...

Nežinau, kaip kitiems, bet ši dalis man labai patiko! Iš esmės skyrėsi nuo antrosios J. Camerono dalies ir ši dalis man pasirodė labiau įtempta, labiau tamsi, labiau netikėta. Nepriekaištingoji S. Weaver paaukojo savo plaukus ir prisijungė prie moterų, kurios dėl vaidmenų netenka vieno iš savo grožio „organo“. Nežinau, kodėl ši dalis mažiau patinka gerbėjams, gal dėl kitos režisierio pavardės, gal dėl Weaver plaukų? Bet manau, kad „Svetimas 3“ yra puikus filmas tiek siužetu, tiek techniniais filmo dalykais – čia ir siaubo, ir įtampos, ir veiksmo, ir šiokios tokios erotikos, bet svarbiausia, kad viskas dera tarpusavyje, filmas neatrodo lyg lentyna, prikaišiota įvairių tarpusavyje nederančių knygų. Gali būti, kad tai yra mano mėgstamiausia „Svetimo“ epopėjos dalis, tikiuosi, kad ir jums patiko. Ši juosta turėjo užbaigti jau trečią dešimtmetį besitęsiančią trilogiją. Taip manė daugelis, kol 1997 metais nepasirodė paskutinioji, ketvirtoji, dalis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panikos kambarys" / "Panic Room"

Sveiki visi,

Filmas „Panikos kambarys“ (Panic Room) (2002) smogė man į saulės rezginį kaip netikėtas kovų meistras ir partrenkė mane per pirmąsias 20 minučių – prilipau ir nebegalėjau atsikelti ir atplėšti akių. „Panikos kambarys“ – tai neabejotinai vykęs ir pavykęs siaubo trileris, kuris nustebins net užkietėjusius kino maniakus, bei paprastus kino žiūrovus. Iš neapsakomai įtaigaus ir tvirto scenarijaus nulipdytas filmas tapo viena didele ir nesibaigiančia orgazmo fiesta, nes sukurpta įtampa ne šiaip sau įtampa, kuri šmėkšteli tik vietomis, o visas filmas tai stebėjimas ant eretikų kėdės, negali nuspėti, kas nutiks herojams. Tiesą sakant, gal ir galima nuspėti, tačiau filmas nuo to prastesnis netampa.

Neįtikėtinai nustebino sumanus operatoriaus darbas, nes vietomis atrodo, kad kamera sklando tarp daiktų ir sienų kaip tikras vaiduoklis, viskas padaryta lengvai ir įtikinamai. Nors siužetine idėjine prasme filmas lyg ir nieko naujo, nes į namus įsibrauna nusikaltėliai ir ten surengia vieną ilgą „kryžiaus žygį“ su name esančiais žmonėmis, tačiau epicentras tampa panikos kambarys, kuris ir skydas, ir spąstai filmo herojams. Tokių filmų sukurta begalės, bet šis sukurtas ypatingai gerai ir puikiai. Filmą puošia Jodie Foster, kuri kartu su mažamete Kristen Stewart sukuria įtikinamą dukters ir motinos ryšį. Šiaip nesu ypatingas Stewart gerbėjas, bet šįkart buvo keista matyti ją tokią mažą ir trumpaplaukę, beveik kaip berniuką, tačiau tenka pripažinti, kad ji šiam vaidmeniui tiko kaip ir talentingoji Jodie Foster.

Šį trilerį laikau vienu iš labiausiai pavykusiu šiame žanre, nors ir be galo komerciškas, tačiau savyje turintis kažko tokio prikaustančio ir nebanalaus, kažko, kas verčia išgyventi kartu su herojais. Aišku, kai kurie herojų sprendimai ir charakteriai, ypatingai iš blogiukų pusės yra naiviai nuspėjami ir nerealūs, bet tai kažkaip pražiūrėjau pro šalį ir tiesiog leidausi mėgautis puikiu dėmesį prikaustančiu trileriu. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela